Juk sutikite: būti šeimos moterimi ir būti poete – du nesuderinami dalykai. Kas kita vyrui. Su švarku, ar be jo, jei tik poetas, tai ir šarmingas vyras. Gali nerašyti dešimtmečiais arba rašyti kasmet, apsivilks išvirkščia švarko puse, ir bus dievinamas... Su moterimi tai beveik neįmanoma. Tačiau kažkas Poetų planetoje apsivertė, kad šiųmete Poezijos pavasario laureate tapo Tautvyda Marcinkevičiūtė, ne tik poetė, bet ir gyvenanti su poetu... Maždaug tuo pačiu metu Molėtų viešoji biblioteka pristatė antrąją Virginijos Žvarėlaitės poezijos knygelę „Raudonoji planeta", pasirodžiusią po gero dešimtmečio nuo pirmosios knygos „Meditacija ties mėlynu lubinu". Virginija, regis, niekada nebuvo grafomanė, bet jos viduje visada gyveno poezija, todėl susigyventi su ta poetine duotybe, sakyčiau, buvo ne kažkieno dovana, o greičiau rykštė... Kaip ten bebūtų, bet drįsčiau Virginiją įtraukti (tarsi kas manęs būtų prašę) į geriausiųjų Aukštaitijos poetų dešimtuką, o jei imtume tik moteris, tai ji, ko gero, rastųsi tarp prizininkių...

Tačiau pirmas įspūdis, kuris pasiekia čiupinėjant „Raudonosios planetos" knygelę, yra ne toks, kokio galbūt tikėjausi. Ir pirmąkart mintyse tenka keikti Virginijos „krikštatėvį" Vytautą Kazielą, kuris tuos eilėraščius leido sudėti it blusas ant sniego... Tačiau kita mintis paprieštaravo pirmajai ir tą „leidėjo broką" aš „užskaičiau" „Raudonosios planetos" įvaizdžio sustiprinimui. Mat kaip tik šiomis dienomis žiniasklaida paskelbė, jog marsaeigis robotas Galio krateryje nufotografavo nugludintus akmenukus, kokie randami tik upių dugne. Taigi tebus tos raidės, iš kurių susideda poezijos eilutė, mintis – Virginijos nugludinti akmenukai...

Antras įspūdis: mano skaitymui visai netiko eilėraščių seka knygelėje. Turėjo būti tekantis vanduo, kuris „atrakina šaltinį". Tad jei šaltinis buvo „iki savęs", tai raktas glūdėjo kitame knygos gale ir būtent paskutinis eilėraštis tapo pradžia: /...skauda regėti / kad esi / bet nebūni /kad plaka prie / sniego / atpirkimo / lietus/. Virginijos poezija – moteriškai apgaulinga. Ji tarsi žaidžia spalvomis, vilioja, kviečia, žadėdama karštį, o paskui atveria akis... ir apgailestauja / ryšys / nutrūko/ trečią ryto/ sniego/ ažūras/ laukia nekaltų / pėdsakų/ nekaltybė/ nūnai /trunka / tik snaigę /... arba / teka purvinas / sniegas /per delnus/... arba /gulk / į netikėtą sniegą/ tai sapnų/ dienoraščiai/ gailestinga ranka/ suplėšyti/...

„Raudonoji planeta" – meilės planeta, kurioje išnyksta ryšys tarp tikrovės ir sapno, tarp to, kas buvo ir liko, ar to, kas bus... / nepameni kas buvai/ vakar/ nežinai kas būsi/ rytoj/ gėlės kalba/ išėjusių gyvenimais/ šiandien/ tik būsi/ rytoj/ arba /jei žinotum/ bet nežinai/ kad mes/ esam/ viena tyla/ joje/ sunkiai kvėpuoja/ laukinė nuojauta/ laikas sensta/ į tylą/ sniegu/ nubyra/...

„Raudonoji planeta" – Marsas. Joje siaučia dulkių audra: /nežiūrėjai/ir nekalbėjai/ palšas sausio/ dangus lyg dugnas/ ten krečiam /sniego dulkes/ apšalo bemat/tavo drabužis/nei angelas/ nei mylimasis/ kvėpuoji į sausio/ dangų/ įmigęs/ dabar jau / medžiai/ ten tykiai/ sklendžia/ dabar jau/ suvisam/ į mane/ parėjai/, ir mums kažkodėl atrodo, kad ten labai karšta... Iš tiesų, ten tik raudonojo smėlio dulkės, meilės spalvos apgaulė, kur yra smarkiai šalta ir vėjo išpūsti užgesusių ugnikalnių krateriai. Ideali vieta slėpti meilę arba tai, kas iš jos liko.../pamažu jausmų latakais/žmonės/žolės/žaizdos/saulės žaizdras/ vakarop/šaltos tavo/rankos mergaite/ šaltos/ alma jausmų/ latakais/upė su užmaršties/ ledais/.

Taigi „Raudonoji planeta" – sniego ir ledo rūmai, baltos spalvos karalija, tai harmonijos ir tobulybės, sakyčiau, ir nekaltybės spalva, kur Virginija talpina ir XXI amžiaus evangeliją... /su nuovargio/ vynu ir/ tylėjimo duona/ nukryžiuota/ kasdienybė ne(pri)pažįsta/ artimo/ pagal/ gerąją naujieną/.

Čia ir Didysis Marso tarpeklis – ilga ir didžiulė bedugnė: /kad tik tavo / kad ir kažkelinta/moteris/salomėjaneriškai/ basom per ledą/ bet ledas nelūžta /jokio scenarijaus/ tik naktim/ dangus slegia/ tu ne/ su manim/ aš ne / tavoji šalia/ negali išeiliuoti / pasirinkimo/ bet proziškai/ jei tik/ jei tavo/ jei ir kažkelinta/ moteris/ be sąžinės/. Čia ir yra Didžioji Paslaptis, kai vakar / išskalbta ir padžiauta/ ant vienišo krūmo/ erškėtuogės/ dega/ išdegina dėmę/ artumą/ vilko žvilgsniu/ užburi kitą/ velkiesi ir vėl/ malonės/ drabužį/...ant glostančio/ delno/.

Sako, Marse gyveno protingos būtybės, palikusios Žemei, t.y. mums, savo pačių atminimą. Gal todėl mes kartojam , nors ir žinom jų baigtį, senas tiesas... /mokaisi/ tu dar/ mokaisi/ akimis/ išsemti/ ežerą/ paukštį/ iškvosti/ kuo vardu/ dar negimęs/ laikas/ kai mokaisi/ save/ atpažinti/lemties/ sąrašuose/ nors gyveni/ dar vieną/ kartą/ mokaisi/ save/ prijaukinti/.

Ir tai buvo pirmas, o man paskutinis, knygelės eilėraštis.

Meile sotus ilgai nebūsi. Prireiks filosofijos... Tik niekada nežinai kada vėl ką nors pakvies „Raudonoji planeta"... Padedu poezijos knygą į lentyną. Žinau, kad joje daugiau nekeliausiu kartu su Virginija, nors ten labai viliojančiai atrodo smėlio dulkės ir kalnai, bet ten daug pavojingų tarpeklių, ten labai šalta... Tačiau faktas, kad ten buvo poezija. Gal nereikėtų sakyti, kad moteriška, greičiau tokia sunki, kokią gali pakelti, ištverti ir sukurti... tik moteris.

Kaip ir šiandienos faktas, kad Marse kažkada tekėjo upės ir to palikimu yra rievės bei nugludinti akmenukai.:/kas liks/kai/išeisiu/ akmenys/ ir vanduo/ virš/ jų/ drungnas/ dangus/ tokį radau/ žydėjimą/...