Kol nebuvau mačiusi Gražinos Baikštytės knygos „Rimo Tumino sodas", tol galvojau, kad tai bus gražios moters graži knyga. Ilgainiui viskas kito. Aišku, graži moteris niekur nedingo, bet knygos jau negalėčiau vadinti tik gražia... Mano įsivaizduojamas gražumas nutolo, į priekį iškeldamas tai, ką mes įpratę vadinti žmogiškumu, paprastumu, teisingumu ir atvirumu. Tačiau visa tai labiau panėšėjo į meninę dokumentiką. Būtent tokiu žanru galėčiau įvardinti šią knygą... Žinoma aktorė Gražina Baikštytė sugalvojo parašyti knygą apie „jaunystės laikų draugo gyvenimą ir kūrybą, mintimis atsigręžiant į pradžių pradžią – kūrybingo jaunuolio tapsmą didžiu kūrėju – ir vėl sugrįžtant į dabartį, kurioje ne kiekvienas menininkas randa savo vietą. (...) Žinojau, kad Rimas Tuminas yra įvertintas Rusijos prezidentų Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo, mylimas reiklios ir išprususios Maskvos teatrinės visuomenės, bet kad taip dievinamas tenykščių teatro korifėjų – net ir mane stebino... Aktoriai, visi kaip susitarę, kalbėjo apie savitą režisieriaus braižą, tą jo „paukščių kalbą", kurią ne išsyk ir gal ne kiekvienas geba perprasti. Bet pajutę, kaip įdomu, nors ir nelengva, dirbti su Tuminu, su kitais režisieriais dirbti nebegali." Autorė, sakyčiau, iškėlė sau du uždavinius: apylengvį ir sunkų. Pirmasis, apylengvis, nes meno žmonėms kalbėtis tarpusavyje yra paprasčiau, o antrasis sunkus, nes parašyti reikia taip, kad ta įnoringa publika liktų patenkinta ir nepriekaištinga. (Vieno vertintojo – maestro Donato Katkaus teigiamą nuomonę jau žinau, nes kažkuris žurnalas ją spausdino. Tik, manau, kaip visada, maestro norėjo būti šmaikštus ir pasakė, kad būdamas autorės vietoje, duotų į snukį R. Tuminui, jei šis knygos neskaitytų... Be abejo, čia ne ta publika, kuri taip „aiškintųsi" santykius, bet R. Tumino vietoje, aš kaip tik tos knygos neskaityčiau, o kol kas, regis, režisierius, taip ir elgiasi...) Manau, šioje knygoje nėra nieko, ko R. Tuminas ir pats nežinotų, nebent tai, kad jo draugais norėtų vadintis kur kas daugiau žmonių...

Anksčiau, kol nebuvau skaičiusi šios knygos, man R. Tuminas buvo panašus į kino režisierių G. Lukšą (arba atvirkščiai, nors negalėčiau įvardinti kuo), bet knyga tą „panašumą" pratrynė. O kad R. Tuminas šiandien yra tuo, kuo yra, manau, „kaltas" jo tėvas ir tas tarybinis laikmetis, kuriame buvo daug kraustymosi ir daug pradėtų sodų... G. Baikštytė, pavadinusi knygą „Rimo Tumino sodas" buvo labai taikli, nes pagrindinė jo buveinė visomis prasmėmis ir yra sodas... Gal iš ten ir „paukščių kalba", ir vaidinimas „trečiajai akiai"?... R. Tuminas, manau, žmogus – menininkas, kurio niekas nepažįsta ir bijau, kad kartais ir jis pats ne visada pažįsta save... Gal todėl jis toks įdomus, kad nenuspėjamas, nors, regis, visi žino jo gerąsias ir blogąsias savybes... Bet jis taktiškas, inteligentiškas, gražus žmogus, visada paliekantis viltį... Turbūt iš čia, tas jo nemokėjimas pasakyti NE... O gal, kad kartą tėvas jau buvo pasakęs tą žodelį?... „ Kadangi tėvas buvo nepastovaus ir karšto charakterio, dažnai kivirčydavosi su rajono valdžia. Jis aiškiai išreiškė protestą, kai demaskavo Staliną – nebuvo už Staliną, bet manė, kad negalima to daryti per vieną dieną. Gyvenom, tikėjom, tiksliau, vertė tikėti – ir staiga viskas kitaip! Jo nuomone, šitaip nedaro žmonės ir juolab komunistai. Tai moralės, etikos ir partinės pozicijos klausimas. Tėvas pats viską buvo perėjęs, jo šeimoje buvo represuotų, bet taip elgtis... Staiga dabar jau „šluostomės kojas" !

Juk dažnai ir mes, pripažinkim, taip darydavom ir darom savo gyvenime. Atrodo, gerbėm, garbinom, bet staiga sužinom, kad tas žmogus "ne toks", ir jau gatavi jį su žemėmis sumaišyti. "

Mes turėtume kaip tik pasakyti ačiū režsieriaus tėvui, nes jo elgesys "pasitarnavo", kad R. Tuminą galėtume pavadinti ir mūsų kraštiečiu. Mat Tuminų (tuomet dar Tumėnų) šeimai teko gyventi ir Alantos, ir Videniškių krašte. Knygoje yra net nuotrauka, kurioje tarp Videniškių vidurinės mokyklos pirmūnų – antras iš kairės stove ir Rimas Tuminas. Įdomu tai, kad paskui R. Tuminas teatro paslapčių mokė ir videniškietį Alvydą Šlepiką, ir alantiškį Audrių Bružą, o molėtiškio Mariaus Ivaškevičiaus pjesė "Madagaskaras", režisuota R. Tumino, ne tik tapo Vilniaus mažojo teatro veidu, bet ir atrakino duris į J.Vachtangovo akademinį teatrą Maskvoje...

Kaip režisierius dirba? Regis, kaskart vis kitaip, net kasdien vis kitaip, tačiau jam atrodo, kad reikia imtis didelių veikalų – "klasikos ar šiuolaikinės dramaturgijos, tačiau likti nepalenkiamam siekiant savojo tikslo. Paversti gigantiškais, neįsivaizduojamais ir neįtikėtinais iškeltus uždavinius ir tikslus! Paskui, žinoma, visa tai susiaurinti iki fakto ir nuo jo vėl grįžti prie žmogaus.

Teatras – tai laboratorija. Tai institucija, studijuojanti žmogaus gyvenimą, jo elgseną, veiksmus, jo sielą, bėdas ir laimę. Tai taip įdomu!

O mes ateiname į repeticiją neva kurti savęs ir pateikti publikai. Nereikia to! Jeigu pažindamas žmogų tu darysi atradimus ir su visu tuo eisi ant scenos, to pakaks, kad tave pastebėtų. Čia nieko naujo. Tai tiesiog užmiršta sena – visos pasaulinės kultūros patirtis ir praktika. Pradedant Dostojevskiu, Tolstojumi, Čechovu – visi šaukė apie amžinus dalykus mene: šviesą, grožį, harmoniją, kur link reikia eiti visiems talentingiems ar mažiau talentingiems – kito kelio nėra." Ir jis tuo keliu eina. Jį myli, dievina, juo žavisi ir turbūt akimirką neapkenčia, bet visada jo laukia, kad galėtų su juo ar be jo pakeliauti tais dvasiniais – meniniais sodais.

Man G. Baikštytės pasiūlytas variantas patiko, nes ji daug kur buvo nematoma, net ir tuomet, kai bandė provokuoti savo klausimais vachtangoviečius... Regėjos, kad ten esu ir aš, autorės pagalba, praplėtusi akiratį apie vaikystėje buvusius mėgstamus Rusijos aktorius, o šiandien naujai atradusi Anatolijų Dzivajevą ir Jevgenijų Kniazevą...

R. Tumino sodas ( tankus ir įvairiapusiškas) man patiko, o su pačiu režisieriumi ir su Valentinu Tudorake buvo ypač įdomu... Bandau įsivaizduoti ir „mistifikatoriaus Tumino" sodą, kuris, mano manymu, gražiausias turėtų būti vidurnaktį, šviečiant mėnuliui, nes greta senųjų medžių visada būtų bent vienas žydintis krūmas, kuriame nereikėtų slėptis, o tik žiūrėti ir grožėtis... Ir tai būtų panašu į tikruosius namus, atėjusius iš vaikystės sodo...