Anksčiau nemėgdavau skaityti pjesių – geriau būdavo jas žiūrėti... Tačiau Marius Ivaškevičius to išmokė, paleisdamas lygiagrečiai pjesę ir knyginiame variante, ir teatriniame. Prisiklausiau visko apie spektaklį „Išvarymas". (Tiesą sakant, tiek to ir visko: kad spektaklis baisiai ilgas, kad be keiksmažodžių nieko ten ir nėra, arba, kad spektaklis geras ir veža. Būtent taip trumpai kalbėdavo molėtiškiai). Galvojau, kaip čia seksis man skaityti tuos keiksmažodžius... Atsiverčiau tą M. Ivaškevičiaus „Išvarymą" – keiksmažodžių daug, bet, atvirkščiai, be jų būtų neįdomu skaityti. Labai panašiai kalbančių jaunuolių tenka matyti ir girdėti Molėtų gatvėse, panašiai jau kalba ir įsiaudrinę aštuntokai... Taigi personažų mentalitetas aiškus ir suprantamas. Man buvo įdomu, kaip į šį kūrinį sureaguotų panašiai kalbantis jaunimas. Padariau eksperimentą. Liepiau skaityti savo aštuntokei ir stebėjau, kaip keičiasi veido išraiška. Akimirksniu jame keitėsi nuostaba, sumišimas, gėda, abejingumas... Tuo pat metu ji sakė, kad niekada nemačiusi teksto su keiksmažodžiais, klausė, kaip taip galima, ir sakė, kad čia dar nedaug keiksmažodžių, tik su penkiais apsieinama... Taigi keiksmažodžiai sustiprino personažus, suteikdami realybės įspūdį. Peršasi išvada, kad autorius specialiai rašė pjesę režisieriui Oskarui Koršunovui. Todėl tie, kuriems nepatinka šio režisieriaus stilistika, iš anksto atmetė ir pjesę, ir jos kūrėjus. Man čia viskas derėjo. Neabejoju, kad Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvykusi premjera, pasibaigdama vidurnaktį, ar po vidurnakčio – dar labiau sustiprino „išvarymo" įspūdį... Išvarymas, kaip gimimas ar mirtis – vyksta kiekvieną sekundę. Tik ta sekundė, išvariusiam savo noru, ar išvarytam aplinkybių, atsidūrus svetur tampa ypač juntama. Ten reikia būti ypatingai stipriam, kad išsilaikytum, kad neprarastum savosios tapatybės. Tą ir stengiasi daryti "Išvarymo" veikėjai, tik, toli gražu, ne kiekvienam pavyksta... Įsivaizduoju, kad tai turėtų būti vienas masiškiausių spektaklių, tiek veikėjų, tiek žiūrovų skaičiumi. Juk veiksmas vis dėl to vyksta Londone, kur parkai, kur Britų Muziejus... „Ten visas pasaulis suvežtas. – sako Eglė pagrindiniam veikėjui Benui. – Mumijos guli – gal dvidešimt. Faraonai Egipto... O žmonės praeina, pažiūri, žiovauja, nes jau pavargę. Nes visko, bliat, tiek yra daug, nu negali tu apžioti... Ir viskas kažkaip be vertės, nors iš tikrųjų vertinga – išvežk tu tą viską atgal, ir bus tau tokia vertė... Mumijos – jos gi karaliai, ir ne šiaip ten Elžbieta, o real valdovai – pasaulio. O guli visai be vertės. Skudurais apvyniotos. Man taip prieš jas nepatogu... Ir viskas ant to čia stovi – nebent cigarečių įveši, o apie vertę pamiršk. Neįveši, ir viskas.(...)" Žmogiškosios vertės pajautimas, nuolatinė jos paieška, kova dėl jos ir už ją, sakyčiau, viena pagrindinių pjesės temų. Nereikia dėl to važiuoti į užsienį, bet kartais taip nutinka, kai turi ambiciją: būti žmogumi. O tai – „didelis noras. Kai nori daugiau, negu skirta."... Rojus, sako, yra ir žemėje, bet kiekvienas norime savojo – išsvajotojo rojaus, pamiršę, kad mūsų protėviai buvo išvaryti iš jo su prakąstu obuoliu...

Taigi, neabejoju, kad Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas. Vieno obuolio kronika" turės savąjį skaitytoją, bet jis bus kitoks: neturintis amžiaus intelektualus avantiūristas, turintis jei ne trimatį matymą, tai bent jau jausmą.

Jei kas norėtų pamėginti būti paprastu skaitytoju, rekomenduočiau pradėti skaityti dėl ko nors šiek tiek susierzinus ir skaityti maždaug iki 30 puslapio. Susierzinimas kaip mat praeis, turėsite progos pasijuokti, o naktį jūsų pasąmonė pasidarbuos už jus. Kitą rytą jūs būsite puikios nuotaikos, baigsite perskaityti pjesę ir staiga jums pasidarys velniškai liūdna, lyg būtumėt palaidoję geriausią draugą... Paskui bus lengviau, nes ateis mintis, kad čia tik pjesė... tik išgalvotas išvarymas, kuris ir taip vyksta kiekvieną sekundę...