Vos tik ką nors norime prisiminti, įamžinti – puolame statyti paminklus. Dažniausiai medinius kryžius, kartais stogastulpius ar koplytstulpius, sugalvojame ir ką nors masyvaus, suskaldę didžiulį akmenį... O gyvuosius dar likusius „paminklus" kažkodėl apeiname. Tarsi būtų nepatogu sujudinti jų atmintį. Kai kas pamėgina, pajudina, pavadina ar pasivadina „iškasenomis", vaikšto orūs ir įsižeidę... Ir, regis, niekam nuo to nebūna geriau. Tačiau mūsų tautoje būta ir įžvalgių paminklų statytojų. Vieną turime ir mes – Kazį Umbrasą, sugebėjusį pastatyti gyvojo paveldo rašytinį paminklą kartų kartoms. Dauguma jį užmiršę, o jeigu kažką ir žino, tai nė nesusimąsto kokios vertės palikimą jis yra mums palikęs. To gyvojo paminklo vardas – Kairionys. Kad pažintum Molėtų kraštą ir jo žmones – pirmiausia turi paskaityti šį kūrinį, išleistą 1976 metais leidyklos „Vaga", bet nė kiek nepasenusį. Atvirkščiai, kuo daugiau eis metų, tuo bus didesnė jo vertė šio krašto žmogui.

Pirmą kartą „Kairionis" skaičiau maždaug prieš 20 metų, buvau ką tik atvykusi į Molėtus... Pamenu, tuomet sakiau, kad reikia teatralizuotai parodyti šio kaimo žmones, kol buvo gyva linksmoji Kairionių Marytė, mokėjusi daugybę liaudies dainų ir turėjusi gražų balsą, kol buvo gyvi kiti šio krašto pasakoriai... Kažkaip niekas neišdrįso. Šiandien jau per vėlu, bet gal dar įmanoma?...

Tuomet man nieko nesakė Kazio Umbraso paminėtų veikėjų pavardės, išskyrus tai, jog jie buvo puikūs apysakų herojai. Šiandien juos žinau ne tik apysakos veikėjais, bet ir realiai gyvenusiais žmonėmis. K. Umbrasui reikėjo didelės drąsos, kad ryžtųsi tokiam žingsniui.... Tačiau tai turėjo ir tebeturi didelį žavesį, kai rašytojas skaitytoją gali „vedžioti už nosies", panaikinęs ribas tarp realaus ir išgalvoto pasaulio. Kita vertus, kitoms kartoms po mūsų „Kairionys" atrodys lyg iš kaimiškosios fantastikos srities... Kad taip nenutiktų jau dabar – turime susigribti. Skaityti šį kūrinį garsiai šeimose, mokykloje, bibliotekoje, ypač tinkantį Tarmių metams... Juk tai vienur, tai kitur prasiveržia „malėtiška" kairioniškių šnekta. Šitiek vaizdingų posakių, patarlių, priežodžių... O veikėjų charakteriai! Jų gyvumas ir gražumas, jų vardai ir pravardės, jų gyvenimo būdas, linksmybės ir nesibaigiantys ūkio darbai, darnus susiklausymas su gamta, visa krašto istorija, etnografija – viskas sutelpa Kairionyse ir atsispindi jų ežerėliuose...

„Kairionys" – neįkainojamas praeities paminklas, išaukštinęs vietos žmogų, tradiciją, priesakus, ištikimybę. Tai tarsi visos Lietuvos istorijos veidrodis, sugebėjęs atspindėti krizę valstybėje, žmonių tarpusavio santykiuose ir mūsų dienoms...

„Kairionys" – tai ne tik odė savo krašto žmogui, bet ir perspėjimas: ką gali padaryti „atajuonys"...

Atsargus, neryžtingas, nesumanus kaimo žmogus, stebėdamas kitą, stebisi ir kartu mokosi, atmeta ir priima... Pamažu keičiasi ir jo pasaulis, supratimas, tačiau pamatiniai dalykai išlieka...

Džiaugiuosi, turėdama galimybę prisiliesti prie šio rašytinio paminklo Molėtų kraštui.

Dabar kaip tik tas metas, kai reikia skaityti „Kairionis". Visų pirma iš pagarbos šiam autoriui, nes jis gimęs kovo 1d., matyt, todėl ir buvo pavadintas arčiausiai esančiu Kazio vardu. Todėl, kad po trejų metų bus šimtosios K. Umbraso gimimo metinės... Todėl, kad pavasaris... ruošimasis darbymečiui... susimąstymas, kokius darbus žmonėms tekdavo nudirbti, kad ir XX a. pradžioje...