Prieš 20 metų, vasario 19 d., užgeso kilnaus žmogaus – VU profesoriaus, habilituoto daktaro, žymaus geografo, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signataro Česlovo Kudabos – širdis. Jo nuopelnai buvo įvertinti ir po mirties. Paskirtos trys premijos: Valstybinė J. Basanavičiaus premija už darbą, organizuojant kompleksines kraštotyros ekspedicijas ir rengiant lokalines monografijas (1993); Lietuvos žurnalistų sąjungos V. Kudirkos premija už knygą „Septyni keliai iš Varnių" (1993); V. Adamkaus premija už mokslines ir visuomenines pastangas saugant bei puoselėjant Lietuvos gamtą (1994). Tačiau buvo ir dar viena, ko gero, labiausiai nusipelniusi premijos, Antano Staponkaus sudaryta Česlovo Kudabos publicistikos rinktinė „Žemės giedra" (2004). Simboliška visomis prasmėmis, kad šios knygos leidimą rėmė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija ir UAB „Minijos nafta".

Galvoju, jog buvo laikas, kai Česlovą Kudabą –žinojo ir pažinojo kone visa Lietuva. Šitiek keliauta! Išvaikščiotos sausumos, išžiūrėtos pelkės, ištyrinėti kraštovaizdžiai, iščiupinėta žemės klodai, išplaukiotos upės ir upelės, išstovyklauti ežerai... Ar ne per daug vienam žmogui?!...

Skaitau Česlovo Kudabos publicistiką ir negaliu atsistebėti jo pamatytais ir išjaustais dvasios kraštovaizdžiais ir žemės giedra... Mąsliu ir spalvingu lietuvišku žodžiu. O juk, atvykęs su tėvais iš Baltarusijos, jis nemokėjo nė žodžio lietuviškai! Kantrus turėjo būti pirmasis mokytojas ir nepaprastai gabus mokinys...

„Savo tėviškės ir gimtinės net pavadinimus greit bus sunku suminėti – viskas dingo, nusmilko, užžėlė. Ir apsilankymo dieną ne vien nerimo džiaugsmą, bet ir tylų graudulį patiriu. Tik ežerą, vienintelį nesenstantį, ištikimą kaip krašto sąžinė, visus vėjus įveikusį, vis besisupantį, besiblaškantį randu. Naručio ežero pakrantė, visada atsisukus į šviesius saulėtus pietus – mano motinos žemė, mano gimtinė. Vietovardžiai Svironys, Svironėliai, Rudašoniai, Švokštai, Paduobė, Juodupiai tik primena, kad čia gyventa mūsų gentainių, kad čia jų kapai, kad jie statė nuostabią Kobilnyko (dabar Naročiaus miesteliu pavadintas) medinę varpinę. Sunku rasti net Lietuvoje tokią seną medinės architektūros puošnią gražuolę kaip ši... O kokios būta bažnyčios, su fantaziją žadinančiais pastogių „kvalbonais", kaltiniais saulės kryžiais! Medinis dievų sodybos ansamblis primena šventiškai pasipuošusią šeimyną, išėjusią pasivaikščiot vidurdienį panarutės pušėtais smiltynais. Nieko šito jau nežinotum, jei ne sena graviūra. Patys kunigai dar praėjusiam šimtmety (XIX a.) sunaikino viską: sugriovė liaudies architektūros šedevrą, uždraudė čia liaudies dainas, kalbą. Bet kodėl aš taip ilgai kalbu apie šią varpinę? Ji ir ežeras – vieninteliai mano gimtinės proseneliai. Šie varpai pasitiko ir palydėjo iš šio pasaulio mano motinos prosenelius ir senelius, Masčionių pavardę turėjusius, bet ne lietuviškus poterius kalbėjusius, šie varpai pažadino ir mane pirmą kartą ... Tais varpais skambino mano mama, prašydama Dievo, kad jos pirmas sūnus, jei jau ne kunigu, tai bent vargonininku užaugtų... Neišsipildė. „ („Ačiū tau, tėviške". 1969, „Jaunimo gretos", Nr.2)

Galvoju, kas būtų, jeigu Č. Kudaba būtų gyvenęs kompiuterių eros laikais? Jam tebuvo skirti 58 gyvenimo metai, tačiau jis parašė 1944 straipsnius. Jis yra parašęs (ar parengęs su bendraautoriais) 44 atskirus leidinius. Kai kurios knygos išverstos į užsienio kalbas, o 13 knygų yra didelės apimties, originalūs darbai. Publicistikos rinktinėje „Žemės Giedra" – 60 kūrinių. Kaip teigė dr. Rimantas Krupickas, buvęs profesoriaus mokinys, vienas iš jo septyniasdešimtmečio minėjimo organizatorių, Č. Kudaba rašydavo vėlai vakare, ankstų rytą, autobuse, net posėdyje, ar važiuodamas miesto troleibusu. Visada turėdavo kišenėse popieriaus lapelių, kur pasižymėdavo atėjusias mintis. Anot jo, Č. Kudaba nebuvo iš sėsliųjų: vis važiuodavo, eidavo. Todėl tiek daug spausdintų žodžių apie tai, kas pakeliui matyta, ypač apie patį kelią... Drįsčiau sakyti, jog Č. Kudaba buvo pirmasis Lietuvos gidas – ne tik „pėsčiųjų riteris", bet ir „riteris pėstiesiems"... Ir visai nesvarbu, kad straipsniai rašyti septintą dešimtmetį praėjusio amžiaus. Atvirkščiai, jie tokie uždegantys, kad tebėra smalsu gyvai patikrinti: kas dar yra likę, o kas galbūt pasikeitę labiau į gerąją pusę...

Neišskirčiau, kas yra svarbu molėtiškiui, nes, man regis, kad Č. Kudabai vienodai svarbios buvo visos vietovės, visi žemės lopinėliai, nors „žemės giedra" jis vadino ir Anykščių kraštą...

Gal tik pridurčiau, kad didelės paslapties žemė jam buvo Dubingiai, kur sunku vienareikšmiškai įrodyti kaip atsirado Asvejos ežeras... Vėlgi, simboliška, kad pernai ant Dubingių piliakalnio suplevėsavo Taikos vėliava, o Dubingių miestelis tapo pirmuoju Taikos miesteliu Lietuvoje... Vadinasi, ten susišaukė du kultūros vertybių apsaugos puoselėtojai ir saugotojai: N. Rerichas ir Č. Kudaba...

Žmogaus namų aitvaras... Niekada nebuvau girdėjusi, kad kas taip gražiai būtų pavadinęs arklį. O Č. Kudaba – pavadino. Gal kas iš gimtinės bus parnešęs tą aidą?...

„Arklys – žmogaus bendravargis. Ariančio žmogaus. Jo, kaip ir artojo, pavadinimas – nuo žodžio „arti". Šiandieną, pamatęs šį gyvulį vagoje, jau sustoji. (...)

Arklys, o ne kas kitas buvo žmogaus namų aitvaras. Jei ne jis, tai tokiame krašte, kaip Lietuva, nebūtų galėję išgyventi tiek žmonių – jie būtų mirę iš bado, jų mažiau būtų gimę. (...)

Dideli arklio nuopelnai prakaituotajai žmogaus daliai. O juk buvo ir kruvinoji dalia, kai šis gyvulys, žirgu vadinamas, lygiai su žmogumi gynė jo žemę, pelnė šiam namų saugumą, pergales, šlovės laurus. Kiek žirgų krito kovose su kryžiuočiais mūsų panemunėse ir kalvotose aukštumose! Nemaža yra paminklų, į kuriuos pateko gražus ristojo siluetas, bet dažnai tik tam, kad karžygys smagiau atrodytų. Ne vieną karalių, generolą paminklan kėlė su žirgu. Paminklų vien arkliui reta. Visi žinome, kad paskutiniame kare, be žmonių, buvo sunaikinta daug mašinų, tankų, tiltų, sugriauta namų. O kiek žuvo žirgų ir arklių – užmirštame pasakyti. Septyni milijonai jų krito pastarajame kare! (...)

Arkliai mus palieka. Turbūt nė nepajusime, kada ir kur paskutinį kartą iš plūgo bus iškinkytas arklys. Gal tai atsitiks mūsų vaikų amžiuje. O po to ateis laikas, kai bus įdomu pamatyti žmogų, mokantį arti arkliu. Lygiai kaip dabar įdomu kažkur Gudų girioje išvysti žmogų, mokantį su geiniu įlipti į drevinę pušį. Visa tai bus. Verk neverkęs. (...) Gaila kitko. Mažėja progų gėrėtis, džiaugtis arkliu. Tiesa, galima prisiminti žirgynus. Tai tikrai neblogai. Jau ne vien Sartuose, ne vien žiemą, rodomas žirgų sportinis grakštumas. Ir važiuoja žmonės, ir į tuos smagius gyvulius kasmet smalsiau žiūri jaunimas. Bet maža to. Juk veik visame krašte vežiodavo vaikus rogėmis per Užgavėnes, per paskutinį, jau šiltą sniegą...."

Tie gražūs mintijimai apie arklį buvo rašyti 1978 metais. Turbūt neturėčiau stebėtis šio žmogaus įžvalgomis, bet aš stebiuosi... Kaip stebiuosi ir tuo faktu, jog Č. Kudaba 1960 – 1992 m. laikotarpiu dėstė net 32 disciplinų paskaitas VU Gamtos mokslų, Filologijos, Ekonomikos ir Istorijos fakultetuose. Nors, žinoma, svarbiausia prof. Č. Kudabos mokslo darbų sritis buvo Lietuvos ledyninis reljefas. Šia tema jis parašė dvi disertacijas, paskelbė monografiją, apie 100 mokslinių straipsnių. Prof. Č. Kudaba nustatė pagrindines apledėjimo teritorijos stadijų ir fazių ribas Lietuvoje, daug dėmesio skyrė moreninių aukštumų reljefui. Už mokslinius darbus tiriant ledyninį Lietuvos reljefą prof. Č.Kudabai 1984 m. paskirta Valstybinė premija.

1990 m. rašydamas apie „anuolaikinį" save, jis džiaugėsi Sąjūdžiu –Nepaprasta likimo dovanota vertybe, kur visi ... „Buvome vieningi, nes vienodai neturėjome, vienodai turėjome viltį. Troškome tauriausio – teisėtos laisvės Tėvynei."

Paskutinis ano šimtmečio dešimtmetis Č. Kudabos publicistikoje buvo kiek kitoks: jautėsi liūdesio, neramumo ir nusivylimo gaidelė... Greičiausiai todėl, kad jis, ypatingai gerai suvokęs žmogaus mažumą gamtoje ir tiesos nuogumą politikoje, matė, kaip įvairiais rūbais norima aprengti Sąjūdį ir prie ko nors priderinti... Jis buvo Tiesos Žmogus.

Kažkodėl man dabar norisi girdėti tą muziką, kurią Č. Kudaba girdėjo liaudies menininko, drožėjo Liongino Šepkos alksniais apaugusiame vienkiemyje... "Ir kai pro langelį nematomas ilgiau stebi tą žemės salelę su jos gyventojais, kartais pasirodo, kad matai vaikystėje girdėtą pasaką apie stebukladarį. O tarpais pasirodo, kad stebi muzikinį medžio sodą, kurį šlamina ir gyvą melodiją groti verčia jo kūrėjas karalius."...

P.S. Jei turėčiau nuosavą knygą „Žemės giedra" – ji būtų mano darbastalio knyga...