UAB „Leidykla Asveja" 2012 metais išleido Vandos Giedrytės knygą intriguojančiu pavadinimu „Mylėti kunigą, arba Ave, Vita". Stebino dar ir tai, kad ta knyga – romanas. Kraštietė Vanda Giedrytė, kilusi nuo Giedraičių, priklausanti Giedraičių klanui pagal giminystę, žinoma tautodailininkė, padovanojusi Molėtų kraštui ir margučių, ir akvarelės, o Lietuvos nacionalinio muziejaus pamaloninta gražiu fotoalbumu apie josios kūrybą, įvertintą 1993 m. P. Galaunės premija, žinoma kaip poetė, pagal kurios žodžius dainuojamos dainos, skurtos profesionalių kompozitorių, ir net meldžiamasi... Išleidusi 7 poezijos knygas. Ir staiga, didelio amžiaus vidury – romanas! Knyga, beje, išleista labai gražiai, kietu viršeliu, su vasaros viliojančiu vaizdu. (Tik paskui, perskaičius knygą, supranti, kad ir tas vaizdelis ne šiaip sau, o turi prasmę...)

Knygą paėmiau praėjusių metų pabaigoje. Pradėjau skaityti, ir, o, dievulėliau – dar niekada nebuvo taip varginęs paprastumas! Gerai, kad besibaigiančių metų rūpesčiai privertė tą knygą atidėti į šalį, nors buvau prasikankinusi gal iki 50 puslapio. Jei tai nebūtų Vanda Giedrytė, kas žino, gal būčiau taip ir numetusi tą pradėtą, bet nebaigtą skaityti knygą... Šį kartą pagarba autoriui nugalėjo mano nemokėjimą priimti josios romano, ir aš, pasiligojusi nuo žieminio viruso, šviesesnę minutę iš naujo leidau su šia knyga. Pripratau prie paprastumo, naivumo ir pamažu mane autorė įtraukė į savo herojų gyvenimus, kur vyko tikras ir tyras džiaugsmas, liūdesys... Vaikų namuose užaugusios jaunutės mokytojos Vitos Pilaitienės, regėjos, laukė išskirtinis, laimingai nusisekęs šeimyninis gyvenimas su policininku Laurynu, priėmimas į didelę giminę, ko taip trūko Vitos gyvenime... Deja, likimo vingiai pasisuka kita linkme, ir iš pavydėtino gyvenimo telieka širdį draskanti drama...

Atsitiesti jaunai moteriai labai nelengva. Ji pabuvoja net „psichuškėj", bet būtent čia išgirsta protingą seselės patarimą: greičiau eiti iš čia ir susirasti kunigą, kuris išklausytų...

Taip ir atsitinka. Jauno kunigo Justo geras žodis, žvilgsnis sušildo ir prikelia Vitos pavargusią ir nusivylusią sielą naujam gyvenimui ir ji ryžtasi vienuolystei. Gyvenimas įgauna naujas spalvas ir paskirtį. Knygos viršelis ir kalba apie pagijusią Vitos sielą, tą vaizdinį, kurį ji saugos visam gyvenimui, išvykusi į Prancūziją. (Įdomu tai, kad tas vaizdas su ąžuolu ir žydinčia pieva, turėtų matytis ir pro Vandos Giedrytės jaunystės namų langą Giedraičių krašte...)

Neskaitau tokių gyvenimiškų knygų, nes beveik visiems ir šios knygos herojams galėčiau surinkti prototipus ir iš savo gyvenimo, ar iš supusios aplinkos... Tačiau autorė turi kitą tikslą. Jos gyvenimo credo yra nešti žmonėms Meilę, gėrį ir grožį. Tuomet supranti, kad tokį romaną galėjo parašyti tik mylėjusi ir kentėjusi moteris, kurios atspirties taškas yra stiprus tikėjimas. To tikėjimo stebuklu ji gali apdovanoti ir kiekvieną skaitantįjį...