2009 metais leidykla „Laisvos valandos" išleido Meilės Jančorienės knygą – žurnalistinį romaną „Pasivaikščiojimas su Larisa Kalpokaite". Girdėjau, bet nebuvau skaičiusi. Ir jei ne tos knygos „pasivaikščiojimas" Molėtų bibliotekos kvietimu, vargu ar būčiau paskaičiusi ją dar šiemet... Tos knygos tikriausiai reikėjo pačiai Larisai, šeimai, artimiesiems, bičiuliams, gerbėjams ir toms, kurios galvoja studijuoti aktorinį meistriškumą. Dar tiems, kuriems patinka „kolekcionuoti" garsių žmonių gyvenimus. (Aš labai atsiprašau, bet man Larisa nebuvo tokia garsi aktorė, turint omeny vaidmenis, netapo ji garsesne ir po perskaitytos knygos. Žinojau ją esant, bet mano vaizduotėje ji buvo didesnė artistė – romansų dainininkė, dar įdomi kaip Piliakiemių kaimo šviesuolių Braškių marti...) Ir kai knygos pradžioje Larisa mąsto – ką žmonės sužinos iš šios knygos, o paskui tarsi atsako: „Jeigu tik apie mano santykius su kitais ir daugiau nieko, tai kam to reikia?(...) – man trupučiuką keista. Iš esmės, visas mūsų gyvenimas ir yra mūsų santykis su kitais, pačiu savimi ir „dieviškuoju aš"... Tad nori ar nenori, sutikus paviešinti gyvenimą, kuris ir taip yra viešas, pirmoje eilėje atsiduria santykiai. O juk dar per visą knygą eina užlėpta neapykanta neįvardytai (kažkodėl) profesorei... Tiesa, pabaigoje Larisa Kalpokaitė pasako, kad sąmoningai išėmė visus vardus ir pavadinimus, nes tai tik JOS istorija... Ir mane tai liūdina, nes žurnalistinis romanas prarado pora tikrų vardų... Blogiausia, kad aš tą profesorę atpažinau: su jos rudom giliom akim, su jos pokalbiais... Ir man ji dieviškai patiko, bet tai nereiškia, kad man pradėjo mažiau patikti aktorė Larisa Kalpokaitė... (Ir jei tais metais būtų buvęs renkamas aktorių kursas, greičiausiai būčiau su kasytėmis, be grimo ir makiažo, be raudonai lakuotų nagų, skaičiusi Salomėją Nėrį...). Be santykių su kitais, sakyčiau, vienas svarbiausių kūrinio klausimų yra KODĖL? Kodėl, jos manymu, taip nesisekė gyvenime aktorei Larisai, kodėl taip engė ją profesorė, kodėl ji tapo aktore, bet ne operos soliste... Arba atvirkščiai: kodėl taip pavėluotai aplankė ją sėkmė ir žinomumas? Knygoje viskas suvedama Likimui. Tačiau aš matau tam tikras dėsningas įžvalgas. Vokalo dėstytoja užgrūdino merginos valią. Nors ir neleido išsipildyti jos svajonei, bet parašė puikią charakteristiką: "Mergina yra nepaprastai gabi, turi aktorinių sugebėjimų ir pasižymi geležine valia" bei stengėsi neoficialiai pagloboti... Kurso vadovė, nemėgstama profesorė, Larisos manymu, jos nekentė. Tačiau, manau, kalta buvo ne profesorė, o pačios Larisos baimė. Larisa buvo kitokio temperamento, galimas dalykas, nelabai priimtino profesorei, bet, kiek ją žinau, ji stengėsi kiekvienam padėti atrasti save... O juk Larisa irgi atrado save! " (...) Ji mėgo pelnyti palankumą, pirmiau sužlugdydama, o paskui tapdama gelbėtoja. Ji man sakydavo pastabas atvirkščiai, tai, kas man nenaudinga. Tik tada, kai nustojau jos klausyti ir pradėjau viską daryti savaip, pradėjo sektis. (...)." Kitas mano pastebėjimas būtų apie diplominį darbą, kai iki spektaklio pradžios buvo likusios 20 minučių. Larisa jau buvo nusigrimavusi –„ tikra senė, visiškai nepanaši į save. Profesorė susitiko Larisą ir sako: „Nusivalyk grimą, geriau suvaidinsi be jo." (...) Kaip aš būčiau jauna atrodžiusi? Raukytis būtų reikėję? (...) Ji norėjo, kad man nesisektų, kitaip aš to negaliu paaiškinti.(...)" Dar vienas mano pastebėjimas būtų per aktorės keturiasdešimtmetį. „Tada atsistojo režisierius ir pasakė tokį tostą, kurio niekas, išskyrus Larisą, taip ir nesuprato: „Gausi tu vaidmenį, Larisa. Galėsi sene praeiti horizonte." Ketvirtasis pastebėjimas būtų, kai Larisa vaidina „Trijose aukštose moteryse". „Jaučiasi labai laiminga – juk ji scenoje! Visą gyvenimą troško pagrindinio vaidmens, bet niekada neturėjo. Būdavo, vis atsiduria kažkur fone arba tik pereina sceną. (...) Larisai pavyko suvaidinti šį personažą – devyniasdešimt vienų metų senę – galbūt dar ir todėl, kad gerai suprato senų moterų psichologiją. Vieną tokią slaugė būdama studentė . Jos pedagogė Fakejevaitė taip pat buvo brandaus amžiaus ir labai sudėtingo charakterio.(...)" Taigi, mano manymu, viskas, kas nutiko Larisos gyvenime – buvo dėsninga. Juk gerai pagalvojus, niekas gyvenime nevyksta šiaip sau... Taigi, paskaičius knygą, man tikrai nepasidarė šviesiau, kaip to knygos pradžioje pageidauja herojė, bet pasivaikščioti tikrai patiko. Pasivaikščiojimų galėjo būti ir daugiau. Ypač gerai užkabinta pradžia ir pabaiga, tik gal norėjosi šiek tiek kitokio Jono Braškio, nei faktinio vyro, kuris lyg namų „durininkas" – tik kažką pasako ar paduoda... Kita vertus, juk vaikščiota su Larisa: skubančia, lekiančia, tokia pat nenuorama lyg vis dar būtų paauglė – „Kalpačiokas"... Kažkodėl ji mano, kad jai nesiseka... Tai todėl, kad nelipa per kitų galvas, nors galėtų, tai todėl, kad kovoja už savas ir svetimas tiesas, o tokie dažniausiai būna nereikalingi. Ji – stipri moteris. Visi žino, kad tokia ji, ir bet kada gali pagelbėti, susitvarkyti staiga ir suvaidinti net geriau už kitus. Režisierių vietoje aš visada ją ir laikyčiau tik atsargoje. Maža ką... Kai gali išgelbėti kitus, sunkiausia yra pagelbėti sau pačiam. Tai irgi dėsninga.

Neramioji Larisa – laužyta gyvenimo, aplinkybių, situacijų, netikrų draugų, bet sugebėjusi išlikti savimi, tvirta ir nepalūžtančia moterimi, mokančia atsilaikyti prieš visas negandas. O kai nusprendžia nieko nebelaukti, o pati imasi išgyvenimo veiklos – staiga pradeda sektis. Jau vien todėl verta paskaityti šią knygą...

Ir vis dėlto... Profesorė gerai įskiepijo meilę teatrui ir scenai. Juk Larisa mąsto, kad gyvenimas yra scenoje, o teatras yra gyvenime... Sunku būti menininku, bet dar sunkiau išgyventi gyvenimą...

Molėtiškiui svarbu paskaityti šią knygą dar ir dėl kitų žinomų kraštiečių menininkų, kuriuos herojė mini savo pasivaikščiojimuose: Alvydą Šlepiką, Rolandą Kazlą, Joną Braškį...