Pamenu, kai prieš ketvirtį amžiaus, Jonas Vaiškūnas džiaugėsi pamatęs „baltarusišką" apeiginį kaušą su išpaišytais ženklais ir mintijo, jog tai galėtų būti ne bet koks apeiginis daiktas, o dar ir su užslėptu lietuvišku Zodiaku. Paskleidėm tą žinią rajono spaudoje. Paskleidėm ir pamiršom, o Jonas, turėdamas gausybę kitokių veikų, kažkaip tyliai, ramiai sugebėjo eiti žvaigždininko keliu ir siekti tų mintijimų jei ne įrodymo, tai bent jau tikimybės... Todėl reikia džiaugtis ir sveikinti, kad būtent Molėtų krašte, greta Molėtų astronomijos observatorijos ir Etnokosmologijos muziejaus, greta Jono Vaiškūno sumanytos Senovinės dangaus šviesulių stebyklos gimė dar vienas etnoastronomo stebuklas, apimantis Žemės ir Dangaus ženklus, atvedęs link lietuviškojo Zodiako.

Su dideliu įkvėpimu perskaičiau Jono Vaiškūno knygą „Skaitant dangaus ženklus: Lietuviško Zodiako pėdsakais". Pirmieji skyriai man skaitėsi lyg vaikui, gaudančiam žydrų drugelių būrį: norėjosi kuo daugiau ir kuo greičiau... Todėl sunkiai sekėsi ir žinoti ką noriu rasti, ir ką radau... Galbūt dar ir todėl, kad reikėjo apsiprasti tiek su moksliniu, tiek su paprastuoju, tiek su įmantriuoju autoriaus stiliumi, o knygos pabaigoje ir romantiškuoju... Tačiau kai prasidėjo „kelionė" lietuvių Zodiako pėdsakais, pradėjau rasti daug įdomybių: sąsajų Zodiako ir Perkūno, Dieviškojo kalvio, Saulės vaduotojų, Kalėdų ir Užgavėnių persirengėlių. O kai autorius pradėjo narplioti lietuviškąjį Zodiaką ant senovinio kaušo – pasidarė net daugiau nei įdomu. Jonas Vaiškūnas visada mokėjo nustebinti, regis, nė pats nežinodamas, žvilgtelėjęs į dangų , raškė tik jam vienam matomas akimirkos žvaigždes, bet klausančiajam tai būdavo dangaus muzika... Todėl nė neįsivaizduočiau knygos be skyriaus „Sielos atspindžiai danguje", kur Jonas kalba apie Zodiako ženklus, kaip prigimties galių simbolius ir pateikia dvylika galios ženklų.

Supratimas, kad ir senovės lietuviai turėjo Zodiako ženklas, lietuviui, nenutolusiam nuo prigimtinio tikėjimo, turėtų būti nepaprastu jauduliu. Todėl ši knyga bus reikalinga daugeliui lietuvių, nes čia sukaupta daug tautosakos žinių ir pavyzdžių, kaip buvo naudojama Zodiako sistema graikų, romėnų kultūrose, ir kaip ji, patekusi į baltiškos kultūros terpę, galėjo būti pritaikyta prie vietinių papročių ir mitinių vaizdinių. Be etnografų, tautosakininkų ir būtinų situacijų prašalaičių, knyga bus įdomi ir kiekvienam, besidominčiam astrologija – ne tik pasitikrinti autoriaus - žvaigždininko – žynio pažinimu kitų, bet ir galimybė savai interpretacijai... Anot autoriaus, „Kai Zodiako ženklų sistemos imamės norėdami įvardyti ir apmąstyti savo žmogiškąsias savybes, ji veikia kaip savęs pažinimo priemonė, kaip savotiška psichologinė klasifikacinė schema, padedanti atrinkti ir surūšiuoti mūsų pamatinius būsmus. Zodiako ženklai tada padeda ne tik įsisąmoninti įgimtas savybes, bet ir leidžia atpažinti, suvokti ir išsiugdyti tas, kurios iš prigimties mums nebūdingos, tačiau jas įžvelgiame kituose."

Knyga apie Lietuviško Zodiako pėdsakus – ne tik vertinga, bet ir graži knyga, tinkanti dovanoti ir gauti Kalėdų dovanų.