Algimanta Raugienė – Kriaunų Ragana (dabar, sako, Daržupio Laumė) – dar vis gali bėgioti ant žarijų ir nedegti, mindyti stiklo šukes ir nekraujuoti, žino daug žolių ir jų poveikių, domisi poltergeistu ir visomis magijos formomis, o šie pasidomi ja, gydo „rožę" ir valo „čakras", jei kam to prireikia, geba pabūti praeityje -ieško dingusių žmonių, skenduolių ir žvilgteli į ateitį gyviesiems... Molėtams, kaip nebūtų keista, ją „atrado" keliaujantis po Lietuvą fotografas Jonas Danauskas. Nuo to karto molėtiškiai karts nuo karto ją vis pasikviečia. Molėtų bibliotekoje vyko ir jos knygos „Į purpurinį dangų su šluotražiu!" pristatymas. „Atsivėrimai su ragana" – taip apibūdinčiau jos knygą ir pristatymą.

Vargu ar kas gali labiau pažinti žmogų, nei jis pats... Su Algimanta Raugiene – Kriaunų Ragana, regis, ir nemažai pažįstamos, bet jos mintis labiau atspindi ją pačią, nei pritaikyta manoji... „Gimiau, nes to norėjo mano tėvas Antanas ir motina Janina. Gyvenu, nes esu Žolynas iš Kūrėjo sodo, kaip ir visi žmonės. Draugų turiu nedaug , bet nuostabių, nes Dievo yra tiek, kiek jo turi mano Draugai. Priešų turiu daug - ir slaptų, ir atvirų, labai pavydžių, nors esu nekalta dėl to, kad man pavydi... Jei ką myliu, tai nuoširdžiai, jeigu nekenčiu – irgi nuoširdžiai. Svarbiausia, kad stengiuosi padėti visiems, kam reikia mano pagalbos...Klaidą padariau ne vieną, bet prieš Kūrėją baigiu išmokti visas pamokas" – taip save pristato Algimanta naujausioje knygoje „Į purpurinį dangų su šluotražiu!" Tai jau trečioji Kriaunų Raganos knyga. Tiesa, pirmojoje „Obeliai – Kriaunos" ji yra tik bendraautorė, kita knyga „Kriaunose ieškokite kriauniečių", ši – trečioji, o dar ruošiama „Žuvėdrų klyksmas virš Sartų" . Būtent iš įgytų ir įgimtų malonių arba per Kūrėją išmoktų pamokų žinias ir rezultatus ji pateikia paprastam skaitytojui, nutolusiam nuo savo šaknų, susvetimėjusiam, ir kas žino, kiek dar genetiškai turinčiam savy to užslėpto senolių grūdo... Knyga – galinti stoti į vieną gretą su Liberto Klimkos ir Pranės Dundulienės knygomis, tačiau joje yra ne tik surinkta informacija, bet ir asmeninis moters – raganos potyris, kurį beskaitant atsiranda įdomus jausmas ir poveikis. Būdami užsisklendę savy žmonės, beskaitydami šią knygą, gali atsiverti, būdami jautrūs ir turintys gyvenime įvairių problemų, gali tapti dar jautresni arba pradėti staigiai verkti ir tokiu būdu apsivalyti... Knyga gali turėti kiekvienam labai skirtingą poveikį ir būtinai rezultatą, galbūt tokį, kokio būsi vertas, net ir tuomet, jei knyga liks pradėta, bet nebaigta skaityti. Todėl potyriai gali būti keli ir visiškai priešingi. Nežinau, ar Algimanta tikėjosi, jog Raganos atsivėrimas taps tolygiu atsivėrimu kiekvienam... Tačiau tai, ką mačiau ir girdėjau pati, neleidžia tuo abejoti... Kaip teigia spaudai padėjusi parengti šią knygą Indrė Gruodienė – „autorės rašymo stilius originalus, nes nežinai, kokia laiko dimensijos žinia ir charakteriu ji nustebins. Kas bus toliau? Šitas klausimas ir turinio pabaigos neprognozavimas neleidžia atsitraukti nuo knygos. Kaip ir vaizdingi pasakojimai, šmaikšti ironija, negirdėti naujadarai." Nuo savęs dar galėčiau pridurti, jog Algimantos gyvenimo autoritetas – senelis Pranas, į kurį ji kreipiasi: „Mano Angele Sarge, Seneli Pranai", tampa tokiu pat autoritetu kiekvienam skaitytojui, o gal ir Angelu sargu... Keista ir paradoksalu, jog Algimanta, niekur nekartodama dešimties Dievo įsakymų, apie juos tik užsimindama, priverčia jaustis, lyg čia pat juos būtum pasikartojęs. Kitaip vargu ar pretenduotum į purpurinį dangų, kad ir ant šluotražio...

Be raganiškų atsivėrimų siūlau „paragauti" dar ir raganiško (mūsų protėvių žiniomis pagardinto) pieno, kuris – ne tik maistas, bet ir vaistas.

(Iš Kriaunų Raganos knygos „Į purpurinį dangų su šluotražiu!")

"Buvo laikas, kai mūsų protėviai nežinojo, kas yra šaldytuvas. Pieną merkdavo šaltinyje ar upelyje, šulinyje ar kubile šalia šulinio, kasdien keičiamame vandenyje. Grietinę nugriebdavo nuo pieno paviršiaus. Senelio sodyboje buvo duobė maždaug dviejų metrų gylio, joje buvo medinė dėžė su smėliu ir pora maišų švarutėlio molio. Kai buvo padaromi kokie septyni sūriai, juos sudėdavo į švarutėlį avies kailį, vilnomis į vidų, paguldydavo ant smėlio, ant viršaus uždengdavo drobine pala, o ant jos užpildavo per plaštakos storį molio ir gražiai užlygindavo. Taip prasidėdavo sūrių nokinimas. Po savaitės dar juos kokias dvi dienas palaikydavo ant duonkepės krosnies kontūro. Jie buvo rusvi, gardžiai kvepėdavo ir buvo labai skanūs. Tokius galima buvo dovanoti, į ką nors mainyti ar parduoti turguje. Tokių sūrių duodavo sergantiems su ramunėlių, liepžiedžių ar miško aviečių arbata ir medumi, svečiams, vaikams, o švenčių metu – visus vaišindavo.

Rūgštų pieną praskiedę šaltinio vandeniu ir įdėję molio, dėdavo kompresus „ant radikulito", gydydavo įvairius strėnų skausmus, sąnarių maudimus. Kriaunose tebegyvena moteris, kuri rūgštaus pieno kompresais gydo visus kojų negalavimus.

Gydymuisi pienu mūsų protėviai skirdavo keliskart daugiau dėmesio, nei jo skiriama dabar. (...) Išrūgomis sėkmingai skalbdavo vilnonius ir šilkinius rūbelius.

Sviestą sukdavo dvejopai: tą, kurį naudojo valgiui, sukdavo normaliai medinėje muštukėje. Bet buvo ir toks sviestas, kurį naudojo gydymui. Jį „sukdavo" – suplakdavo viena didelė arba dvi mažesnės varlės. Prieš sviesto sukimą varles reikėjo gerai „išplauti", 7 dienas palaikyti šaltinio vandenyje, kad nusipraustų iš vidaus". Iš šito sviesto darydavo įvairius tepaliukus.

Pavasarį prisirinkdavo Topolių pumpurų ir „varliniame" svieste išvirdavo skaniai kvepiantį tepalą plaukams tepti, kad geriau augtų. Iš vakaro geriau ištepdavo visą galvą, aprišdavo sviestiniu popieriumi ir skarele, o ryte išskalaudavo vandenyje su išplaktais dviem vištos kiaušiniais. Plaukai augdavo , tarsi tempiami kažkieno nematoma ranka.

„Varliniame" svieste virdavo raudonųjų musmirių su baltais taškeliais tepalą ( trys dalys – sviesto, dvi – musmirių), kurį užtepus ant ragaišio riekės, buvo galima gydyti nuo vėžio, varyti soliterį, visokius kirminus. Taip buvo galima gydyti ir nuo alkoholizmo. Šį sviestą sumaišius su paprastąja kiemo tauke ir išvirus tepalo ( lygiomis dalimis) galima buvo gydyti žaizdas, kaulų lūžius, visokias egzemas, dedervines, sąnarių skausmus. Bet į šį tepalą reikėjo įdėti vieną dalį ugniažolės šaknelių arba net visą šį šventą augalėlį jo žydėjimo metu. „Maslinkų" neišpildavo ir neatiduodavo kiaulėms. Jos buvo laikomos eliksyrų eliksyru, gyvenimo ir jaunystės pailginimo priemone, pačiu nuostabiausiu organizmo valytoju. (...)

Iš „maslinkų" ir trupančio molio darydavo kompresus, kurie greitai nuimdavo galvos skausmus, pagydydavo radikulitą ar pilvo skausmus. (...)

Ne paslaptis, kad daug vaikščiojus, daug dirbus stovint, ne tik moterys, bet ir vyrai pavargdavo. Tada į dubenį reikia įpilti kokius tris litrus rūgštaus pieno, įmerkti kojas kokiam pusvalandžiui, vis pajudinant ir pajudinant. Kojų pirštus taip pat. Paskui kojas nuplauti šiltu vandeniu. Taip gera pasidaro, toks malonumas – nuima nuovargį, kad norisi skristi.

Jei ant kojų padų atsiranda nuospaudų, rūgusiame piene pamirkius, lengvai galima jas nugremžti pemza ar titnago gabalėliu. Po kokių trijų seansų nuospaudos dingsta.

Ne paslaptis, kad vyrai kartais turi problemų su „biskiais".... Visokių atvejų būna... Tada reikia gerai iškūrenti dūminę pirtį, savo mieliausiąjį, viešpatį ir mokytoją (t.y. vyrą), nuvesti į pirtį, paguldyti ant palų pilvuku į viršų, o „biskį" labai subtiliai ir švelniai pastatyti ir nuo šaknelių iki viršūnėlės apvynioti kompresu iš rūgusio pieno ir molio mišinio. Kompresą laikyti kokią valandą, kol iš pieno ir molio į „biskį" pereis gerosios ir gydomosios savybės. Kompresiuką nuimti dar atsargiau. Prosenelės pasakojo, kad rezultatai būdavo puikūs..."

Nuotraukose – Raganos. Algimantos vaikaičio Aivaro Vaičiūno piešiniai – knygos iliustracijos.