„Didžiųjų girių apsupty" – albumas apie Dzūkijos krašto gamtą, istoriją, žmones... Tai lyg geografijos vadovėlis bet kurio amžiaus „moksleiviui", pažintinė knyga turistui ir bet kuriam lietuviui ar mūsų šalies svečiui... Knyga, kuri moko tausoti gamtą ir skatina gyventi ekologiškai... Ir visai nesvarbu, kad tai projektinė knyga, nes rengta ir parengta kruopščiai. Joje – Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių rezervato gamtos vertybės. Man buvo įdomu prisiminti kelionę po šias vietas, kai buvome prieš pora dešimtmečių su klubu „Alkas", kuriam vadovavo Jonas Danauskas, ir sužinoti dar daugiau šios knygos puslapiuose. Kai kur informacija kartojasi (turbūt todėl, kad rašė du autoriai – mūsų kraštietis Algimantas Černiauskas ir Mindaugas Lapelė), tačiau kiekvienas autorius ją pateikia taip, kad ši, nors ir besikartojanti, papildo ankstesnę informaciją. Kiekvienam skaitančiajam knyga pasiruošusi pateikti tai, ko jis ieško... Štai, suomių žurnalistams Dzūkija pasirodė lyg smėlio ir medaus šalis, o mes, būdami lietuviai, galėtume ir nustebti, kiek daug paslapčių saugo šis kraštas, kiek daug jame yra saugotinų gyvybės formų... Man dar labai patiko, kad autoriai, pristatydami gamtos pasaulį, nepamiršo ir tų, kurių dėka buvo išsaugotos ir puoselėjamos unikalios krašto vietos, papročiai... Tai prof. Tadas Ivanauskas, kaip rašoma knygoje, šiuolaikinės gamtosaugos pradininkas Lietuvoje bei Vincas Krėvė –Mickevičius, aprašęs Dainavos krašto grožį ir jo žmones literatūros kūriniuose. „Dabar Dainavos girios gamtos turtai, apie kuriuos rašoma šioje knygoje, saugomi Čepkelių rezervate ir Dzūkijos nacionaliniame parke bei gausiuose draustiniuose. Dauguma šių teritorijų paskelbtos ir Natura 2000 teritorijomis, kur saugomos visai Europos Sąjungai svarbios rūšys ir buveinės. O visa tai prasidėjo dar nuo 1921 m. parašyto straipsnio, kuriame Tadas Ivanauskas Gudo šalį paminėjo kaip vieną iš šešių vietų Lietuvoje, tinkamiausią rezervatui įsteigti. Išlaikyti ir puoselėti šio savito krašto vertybes, perduoti jas savo vaikams ir anūkams – tai ir yra didžioji prasmė čia gyvenantiems ir dirbantiems žmonėms." – rašoma knygoje. Tarp tų gyvenančių ir yra Algimantas Černiauskas, besidarbuojantis Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centre, jo sūnus Vytautas su žmona Rita, vadovaujantys Merkinės jaunimo etnokultūros klubui „Kukumbalis", juodosios keramikos tradicijų puoselėtojai – meistrė Elvyra Petraitienė, jos sūnūs Džiugas ir Saulius... Visi jie – neabejingi ir Molėtų kraštui. Gal todėl keramikas Petras Pretkelis ir yra įsitikinęs, kad" Lietuvoje yra trys vietos, kur verta gyventi ir kurti: Nida, Molėtų kraštas ir Merkinės apylinkės. Tai vis dėlto nepakartojamo gamtos grožio ir ramybės, kuri taip reikalinga kūrėjams, kraštai." Sakysite, subjektyvu, bet juk pamalonina, tiesa?...

Knygoje sakoma, kad jeigu reiktų rinkti Dainavos krašto medį, juo, be abejo, taptų paprastoji pušis, nereiklus dirvožemiui medis, gebantis augti ir smėlio kopose, ir žliugsinčiose pelkėse. O mūsų platumose pušis gali sulaukti daugiau nei 400 metų. Pavyzdžiui, Purviniškių pušies Asvejos regioniniame parke pušies amžius apie 350 metų, apimtis – 5 metrai. Aukščiausia Lietuvos pušis auga Punios šile, jos aukštis 42 metrai, o Čepkelių paraistėse, kaip rašoma knygoje, siūravo aukštesnės nei 36 metrų pušys...

Be pušų man dar buvo įdomūs sraunūs šaltiniai, upių vingiai, spanguolės, tame krašte vadinamos gervių uogomis, miegapelė, drevinė bitininkystė ir daugybė kitų dalykų, kur, anot knygos autorių „negalioja matematikos dėsniai", nes „kartais dėmenų suma kelis kartus viršija pačių dėmenų dydį"...

Knygą skaityti siūlyčiau du kartus. Pirmąkart užtektų perversti nuo pradžių iki galo, kad susipažintumėte su geromis ir gražiomis nuotraukomis bei jų prierašais. (Beje, tarp nuotraukų autorių yra broliai Černiauskai). O kitą kartą reikėtų didesnio atsidėjimo skaitymui...

Jei tingisi, ir šeimoje nėra medžiotojų, pagalvokite, kada paskutinį kartą savo krašte matėte briedį? Man tokia laimė nusišypsojo tik kartą per dešimtmetį, o čia gali žiūrėti ir grožėtis...