Mano rankose naujut naujutėlė humoro antologija „Banginis prarijo lietuvį", kurioje pasakojami nepaprasti lietuvių nuotykiai 1900 – 1940 metais. Knygą sugalvojo Aleksandras Ikamas – protingų ir populiarių žurnalų „Iliustruotasis mokslas" ir „Iliustruotoji istorija" redaktorius. Paprasta, bet puiki idėja prie kurios puikumo prisidėjo ir knygos apipavidalintoja Asta Puikienė (!) bei leidykla „Tyto alba". Idėjos autorius (greičiausiai tikras lietuvis, nors galėtų būti ir latvis) surado patį „nekalčiausią" būdą atskleisti lietuvių tautos ypatumams. 616 žinučių iš „anos" Lietuvos nacionalinės ir regioninės spaudos puslapių, kur aprašomi įvykiai „verčia iš koto" net patį didžiausią paniurėlį, nors juose tik to meto gyvenimo realybė – neišgalvota ir nepagražinta, prilygstanti geram anekdotui. Pavyzdžiui,

„LAIKAS

1938 m. rugpjūčio 20 d., 4 p.

Kaip Palangoj žiūri į saulės dėmes

Vienas Kauno aukštas valdininkas prieš kelias dienas turėjo smagų nuotykį Palangoje.

Tik atvykęs į Palangą šis ponas pamatė su savivaldybės leidimu iškabintą skelbimėlį – „stebėkime saulės ir mėnulio dėmes bei plyšius Palangos pliaže". Susidomėjo žmogus kaip ten galima žiūrėti iš pliažo į saulės dėmes bei plyšius ir nutarė asmeniškai patikrinti.

Kitą rytą kaunietis išėjo ieškoti Palangos „observatoriją" ir ilgai vargo pakol surado netoli nuo Ronžos upės dviejus kažkokios išvaizdos vyrus, kurie ten pat stovėjo su teleskopu, kuris padidino ligi 35 kartų.

Kaunietis Palangos „astronimams" tarė, kad norįs pažiūrėti į saulės dėmes bei plyšius, kaip tai skelbime parašyta. Teleskopo savininkai iš kauniečio išreikalavo 20 centų, sakydami, kad už tą pinigą galįs žiūrėti penkias minutes į gretimas moterų maudykles, gal ten rasiąs pažįstamų...

Tik tada kaunietis susigriebė kas tai per „astronomija" Palangos pliaže ir nusispjovęs greit nubėgo į į vyrų maudykles. Ten jam „seni vilkai" paaiškino, kad su teleskopu moterų maudyklių observavimo biznis vyksta nuo pat šio sezono pradžios..."

Daug nutikimų pateikiama iš Ukmergės, Rokiškio, Biržų, Šiaulių, Utenos ir kitų vietovių, kur, paskaičius, galima pasidaryti tam tikras socialines studijas. Nors, tiesą sakant, pats knygos sudarytojas, kuo išsamiausiai pataiko į dešimtuką, grupuodamas tas žinutes į skyrius, kurie tampa ir lietuvių gyvenimo būdo ypatumais: šposininkai, išradėjai, lažybininkai, prietaringieji...

Yra ir juodojo humoro skyrius – nelaimėliai. Čia minimas ir Labanoras, ir Utena – artimi Molėtų kaimynai.

„RYGOS NAUJIENOS

1915 m. vasario 7 d., 1 p.

Labanoras, Švenčionių apskr.., Vilniaus gub.

Kokių pas mus yra kvailų žmonių, tai aš manau, eik skersai – išilgai visos Lietuvos, tokių nerasi. Linus minant, vienas vaikinas patepė kitam vaikinui su suodžiais veidą. Pateptasis perpykęs pradėjo daužyti į sieną savo galvą, kad net visa linaminė skambėjo. Paskui, viską palikęs, suodinas kaip koks murnas parbėgo namon. Namie tuoj atsigulė ir taip smarkiai susirgo galvos gėlimu, kad kasžin nuo giltinės ar išsisuks. Na ką, Skaitytojai, ar nekvailas pasielgimas!

Tamašokas

LIETUVOS ŽINIOS

1936 m. liepos 21 d, 5p.

Utena

Šovė katę, o pataikė Katinui

Vilniaus g. gyvenančio p. Liago išneštas ataušyti žuvis pradėjo „atakuoti" katė. Šeimininkas, norėdamas katę „sudrausminti", medžiokliniu šautuvu šovė į katę, bet pataikė į pro šalį ėjusį K. Katiną. Rezultate už šią „medžioklę", brangiau kainavusią, negu visos žuvys, dar gavo ir protokolą."

Knyga, kaip ir sakoma anotacijoje, skirta humoro ir istorijos mėgėjams: „humoro, kuris yra originalus, neįžeidžiantis, subtilus, be keiksmažodžių ir „antrųjų galų"; istorijos, kuri kalba ne apie legendinius didžiavyrius, bet apie paprastus žmones. Knygoje nėra politikos (nei vidaus, nei užsienio), čia nekovojama dėl Lietuvos nepriklausomybės su išorės priešais, nevyksta rinkimai į Seimą, neaprašomos politinių partijų programos, nepriiminėjami opūs makroekonomikos klausimai ir apskritai nesprendžiami valstybinės reikšmės uždaviniai. Tokie dalykai šios knygos veikėjų nedomina. Jų mintys sukasi apie įprastą kasdienį gyvenimą."

Visa tai tiesa. Tačiau, ar todėl, kad knygos pasirodymas sutapo su rinkimų į Seimą eiga, ar norėdami apsidrausti dėl knygos pardavimo, leidėjai paskubėjo perspėti, jog knygos „herojams" politika nerūpi. Tačiau knyga turėtų rūpėti visiems – einantiems į Seimą, kad šie nepamirštų esminių tautos bruožų. Dar turėtų rūpėti dėl to, kad šiandien rinkti Seimo eina tik beviltiški arba praradę viltį, t.y. vilties žmonės. Didesnė dalis Lietuvos rinkėjų yra būtent tokia, kokia parodoma ir šioje knygoje: tiek pat naivi, kiek ir gudri; tiek pat kūrybinga, kiek ir versli; tiek pat „banditiška", kiek ir teisi;, tiek pat turinti polinkio apgaulei, kiek ir mistikai... Žodžiu, jiems visiškai „Dzin", kas dėsis Lietuvoje, nes jie gyveno ir gyvena savo įprastą gyvenimą... Tai reikštų, kad knygos „Banginis prarijo lietuvį" sudarytojas, turėtų įsipareigoti antrai knygos daliai, apimančiai šių dienų nepriklausomybės Lietuvą. Iš esmės pakito tik kalba, o provincijos lietuvis liko toks pat. Skirtumas tik tas, kad apie tokius nutikimus kur kas mažiau rašo regioninė ir respublikinė spauda. Tačiau įvairių nutikimų žinučių šiandien pilna ir užsienio spauda. Nors šis knygos pavadinimas – labai vykęs, liūdna tik, kad paimtas iš tikro fakto... Kitos knygos pavadinimui, siūlyčiau atvirkštinę formuluotę: „Lietuvis prarijo banginį". Juk šiandien net Molėtų darželinukai sako, kad ketvirtadieniais valgo banginį! Dar pernai į Molėtų biblioteką atėjo neturintis žalingų įpročių „jaunuolis" jau po 50 ir prašė bibliotekininkių padėti patalpinti skelbimą internete, kad ieško jaunos, nedidelio ūgio, gero būdo ir gražios moteriškės be žalingų įpročių, kuri galėtų prižiūrėti ir ligos patale gulinčią jo mamytę... Dar anksčiau" jaunikis" iš Ukmergės lankėsi ir Krašto muziejuje, su mintimi, kad moterys surastų jam žmoną – audėją... O prieš keletą mėnesių maršrutiniame autobuse važiavęs išsiskyręs molėtiškis, pamatęs jauną moterį, pradėjo masturbuotis... Buvo iškviesta Utenos policija. Kiek daugiau nei prieš 20 metų, jaunuolis Adomo kostiumu, bėgiojo aplink Strazdelio aikštę Kamajuose (Rokiškio raj.), bet ne todėl, kad turėtų psichikos sutrikimų, o todėl, kad buvo dėl kažko susilažinęs... Tokių ir kitokių nutikimų pilna ir šiandieninėje Lietuvoje. Todėl ir sakau, kad būtina antra humoro antologijos dalis...

O skaitant šią, linkėčiau skaityti atsargiai. Maža ką. Knygoje rašoma, jog numirti galima iš juoko, ir iš laimės... Nelygu kieno kokia širdis...