Šių metų žurnalas „Kelionės ir pramogos" rugpjūčio mėnesio žurnale išspausdino Onos Nosevičienės pokalbį su Mariumi Mauragu, kelionių organizatoriumi „Go Afrika" įkūrėju ir vadovu, pirmiausia atradusiu Afriką tarptautinėse turizmo parodose Berlyne ir Londone, o paskui ir realybėje, o galiausiai tapusiu „Afrikos ekspertu" ir kitiems.

Kitas „Afrikos ekspertas" buvo mokslininkas, keliautojas, unikalių idėjų žmogus, mūsų kaimynas, kilęs nuo Užpalių... Tai – Kazys Pakštas. 1930 – 1931 metais keliavęs ir apkeliavęs aplink Afrikos žemyną per pusmetį, įveikęs 42 800 km, anot prof. V. Pšibilskio, šiek tiek daugiau negu aplink Žemę.... Apie šią kelionę prof. K. Pakštas 1936 metais papasakojo knygoje „Aplink Afriką", o 2007 metais Baltoskandijos akademija kelionių bibliotekos serijoje išleido naujai šią K. Pakšto knygą.

„Pasaulio atradimų ir kultūros istorija neįsivaizduojama be kelionių literatūros" – sakoma Arūno Bliūdžiaus Baltoskandijos kelionių bibliotekos pratarmėje, o Silvestras Gaižiūnas, pristatydamas K. Pakšto knygą, sako, jog „nors šiandien turime galimybę su juoduoju kontinentu susipažinti iš įvairių verstinių knygų ir vadovėlių, įdomu prisiminti ir drąsų jauno lietuvių mokslininko geografo bei keliautojo užmojį savo tautiečiams parodyti Afrikos grožį ir egzotiką, jos šalių gyvenimo būdą".

Įdomu tai, kad ir M. Mauragas, ir K. Pakštas – žavisi tais pačiais dalykais, nors pažintis su Afrika skiriasi aštuoniais dešimtmečiais. Taigi pirmiausia reiktų paskaityti K. Pakšto knygą, o paskui palyginti su M. Maurago šiandienos mintimis. Pamatysite, kad ir vienas, ir kitas kalba apie nesikeičiantį Afrikos grožį: laukinę gamtą, egzotišką kultūrą, užburiančius kraštovaizdžius (pavyzdžiui, Viktorijos krioklį). Tik vienam jis užgniauš kvapą ir privers virptelėti sielą, o kitam bus pasivaikščiojimas su liūtais... Apie afrikietišką valgį europiečio skrandžiui galima rasti visokių nuotykių K. Pakšto pasakojimuose, tačiau ir tuomet, ir šiandien sutampa pastebėjimai ir apie vyno ūkelius, ir stručių fermas, įkurtas žydų bendruomenių. Beje, K. Pakštas mini ir Lietuvos žydus nuo Kauno, Zarasų, Rokiškio... Mini ir Pretorijos lietuvius, kurie daugiausia amatininkai, vienas kitas ūkininkas, darbininkai, o ponia Kuisienė ir keleto namų bei krautuvių savininkė...

Jei profesoriui ne itin buvo džiugu keliauti „šernų ir liūtų takais", tai šiandien medžiotojui ir turistui yra svarbiausia pamatyti „didįjį penketą – buivolą, dramblį, raganosį, liūtą, leopardą". Nors pavienių medžiotojų iš Europos buvo sutinkama ir tuomet, apie vieną tokį susitikimą pasakoja ir K. Pakštas. O kad apskritai yra išlikę šie žvėrys, turime būti dėkingi vienam išmintingam Afrikos karaliui, sugalvojusiam jau tuomet įrengti žvėrių rezervatą...

Jei anuomet vietinės gentys gyveno nepakeitusios savo gyvenimo būdo ir buvo puikus kultūros ir papročių pažinimo šaltinis, tai šiandien, sako, valstybė mokanti masajams ir bušmenams, kad jie pasiliktų savo vietose ir išlaikytų tradicinį gyvenimo būdą vien dėl turistų... K. Pakštas, stebėdamas jų gyvenimo būdą, viename skyriuje prilygina jį peteliškių veisimuisi...

Būnant šiandienos turistu ir būnant anų laikų keliautoju – nepalyginami dalykai, tačiau aš būčiau linkusi rinktis K. Pakšto variantą.

„Aplink Afriką" – man dar buvo įdomi ir kaip kelionių beletristika, kurioje nejauti šiandieninio laiko tėkmės...

Lietuvaičiai šiandien buvo pamėgę Egiptą. Grįždamas namo, K. Pakštas buvo užsukęs ir prie sfinkso, ir prie piramidžių. Pacituosiu tiems, kurie yra ten buvę ir kurie dar bus:

„... Cheopso piramidės (egiptietiškai Ekhet Khufu), didžiausios Gizos grupėje, pamatai apima 5 ha žemės. Ji kaip ir kitos dvi didelės ir trys mažosios yra pastatyta iš gelsvo kalkakmenio, kuriame pasitaiko fosilijų, dažniausiai numulitų. Jos paviršius buvo visas apklotas gražesniu baltu kalkakmeniu iš Turos, į šiaurę nuo Heluano.

Kai kam piramidės labai patinka, kitiems jos atrodo paprastos, net negražios, plikos... Man jos atrodo kaip medžiagos patvarumo simbolis, kaip masės atsparumas laiko ir jėgos veikimui. Jos nei gražios, nei negražios. Jos kažkaip slidžiai plikos, bet jas dengia ir maudo šviesos jūra, išsiliejusi skaisčioje Egipto padangėje. Jos neabejotinai didingos ir patrauklios, bet ne žavinčios. Jos verčia žmogų medituoti apie jo didybę ir drauge menkumą... Didybę – nes tai didis žmogaus padaras. Menkumą – nes piramidė stovi jau kelis tūkstančius metų ir dar kažin kiek stovės, o jos autorių dulkeles seniai vėjai išnešiojo, žemės elementai sugėrė..."

Tokių apmąstymų gausu visoje knygoje. Todėl skaityti ją turėtų ne tie, kurie keliauja dėl pasipuikavimo, o tie, kuriems yra svarbi keliautojo dvasia...