Eilėraščių knyga „Atokios stotys 2012" – antrasis aukštaičių ir žemaičių kūrybos almanachas. Jį sudarė kraštietis poetas Vytautas Kaziela, išleido „Kamonada".

Nežinau, kas sugalvojo pavadinimą, bet, kiek pamenu, tokią teisę turėdavo V. Kaziela. Man jis labai patinka. Atoki stotis būna kiekviename gyvenime, o kartais ir ne viena... Atoki stotis man siejasi su Kryžiaus keliu, su stacijomis bažnyčioje... Kas gali nustatyti Kristaus – Žmogaus kančios ilgį?... Kryžiaus kely, berods, keturiolika stočių, tačiau, kas suskaičiuos kiek stočių ir stotelių yra kiekvieno mūsų pradžios ir pabaigos maldose?... „Atokios stotys" talpina dvidešimt du autorius. Du iš jų – Remigijus Gražys ir Petras P. Gintalas – iškeliavę į Amžinąją Poetų šalį...

Sara Poisson – liūdnoji sniego ir ledo karalienė, pilna kančios ir laukimo, mistifikuojanti vėjų vaikavimąsi... /...naktį Dievas kalbėjo kažką apie tai atitrūkusia stogo/ skarda-da-da,da-da-da, da-da-da. Skammmmbėjo/skeletas, šveplaš vėjaš švilpė pro škylę širdieš./

„Vampyriškasis" Petras P. Gintalas ir po dešimties nebuvimo metų, atgyja savo eilėmis: naktį, kai siela pavirsta vaiduokliu bjauriausiu/ Ir bado šonkaulius, inkstus ir širdį,/Sviedžiu ją lauk.../Paryčiais knarkiu begėdiškai/Rydamas tekančią saulę./

Tačiau man priimtinesnė kita jo būsena. /.../Nuo Dievo išsibarsto žmonės/Kaip pasidauginę sporomis maži augaliukai,/Kaip akmenys nuo oro ir nuo nendrių,/Išėję iš nendrių ir prakaito/Ir tokie lengvučiai veltiniuose./

Tapybiškas ir rudeniškas Vytautas Stulpinas ramina Pranciškų:/.../Po metų kitų/kosmogonai atras/negimusio šviesulio palaikus./Ganytoją patį ganyk,/ramintojams lygiai /stinga ramumo/ Sako, jie buvo nužudyti/dar nepriėję tilto./Kai tuojau virš galvos/dangus alavinis, o debesys/stačiai baugina,/pažvelk,/pažvelk, – kaip žengia/mylimiausi žmonės. /O lyriškas ir gyvenimiškas Vytautas Kaziela pasiūlo trečiąjį variantą:/.../ir viskas į prieblandą/nėra nei skaistyklos/nei pragaro/atliekų perdirbimo fabrikas/rekonstruojamas/modernizuojamas/dabar ir per amžius/.

Kažkaip ypatingai blyksteli Giedrė Maybe su „minčių ėriuko pasakėle arba dar vienu bandymu užmigti", paskui lyriškai „alsuojanti vėsą" ir „užkalbanti lietumi". Ir jei reiktų iš naujo pradėti „stacijų" kelią – jos „Atlaidinį" imčiau ir pradžiai, ir pabaigai...

Nesenstantis, ir vis dar su humoru Petras Panavas, geba išlikti patraukliu (ypač tarp moterų) ir Amžinybės, ir „šuniško gyvenimo" poetu: /Iš medžio nudrožė Angelą/Nepažįstama mano marti./Ir stovi jisai už lango/ Tai toli, tai visai arti./.../

Moteriškumu dvelkia Rūtos Mikulėnaitės – Jonuškienės poezija. Ji kalba apie meilę./Melskis kasdien, Kad pakilčiau. Kad eičiau. Kad nenumirčiau/Tavęs nepamatęs./Kad kaktusas – Kristaus vainikas – žiedais apsipiltų./.../Melskis kasdien,/Kad kely nesutiktume/Tų, kurie tepa medum,/O pražysta erškėčiais./Melskis kasdien,/Kad vilties žemėlapiuos/Žmogui užtektų vietos./ Ir dar man patinka jos „žvilgsnis" į dangų: /.../O debesys-/Bet kaip sukabinėti/Danguj/Dievo drabužiai./

Žemaitiško peizažo poetė Ona Jautakė atveria širdį: /.../Pažįstu, maniau,/O juk nežinau,/Kaip pilnatis sidabruoja/Šventoriaus žolynus/Ir atveria Viešpaties akį/ Ant medinės bažnyčios sienos,/Ką kužda prieš rytą/Tavo drovi tyla:/Cik cak, cik cak pasagų mėnuliukai/Per sapno drobulės bruką.../

O Petras Gintalas pateikia refleksijas, stebint paveikslą, dedikuotą Vytautui Mačerniui...

Po „atokias stotis" vedžioja su „Paviešėjimais" ir „Sauja druskos" Vaclovas Navickas, o Regina Katinaitė – Lumpickienė , vienintelė jau todėl, kad surado savy drąsos ( ir meniškumo) su aukštaičių uteniškių tarme – „par pievų/valig Viešpates sodų.../

Ona Mikalauskienė – Kubiliūtė per „Atspindžius" ir per „Brastą" verčia stabtelti praeities stotelėse, kaip, beje, ir proziškai tikslus Dainius Sabeckis prie švediško alaus ir literatūros muziejaus...

„Kitokumo" poetai Marius Glinskas vis dėlto „Velykų paukščiais" ir „Akimirkos grožiu" sustoja greta kitų „stočių", o Justas Jasėnas /Pas Kitą Kitokį/Dievą užklydau/Netyčia/Nepažįstu Raštų/Basom kojom pagerbsiu/ – „ketureiliais lyg amen" tinka prie visų sustojusių...

Danas Milašauskas gi žino „Amžinybę" ir „Klausimą į visus atsakymus".

Kitoks šiandien ir Remigijus Gražys. Šviesus, bet liūdnas. Likęs paukščiu... Ir lauko žolele... Žinąs, ką kalba žolės: /Su dangumi kalbėk ramiai,/Kaip kalba žolės, medžiai, paukščiai./Su juo niekų nereikia pliaukšti,– / Dangus gilus./.../

Mindaugas Švėgžda, atrodo, irgi pažinęs „tikrąjį Viešpaties stebuklą", o Steponas Algirdas Dačkevičius supažindina su ciklu „Duonkalnio krosnis" ir Meilei Kudarauskaitei dedikuotu eilėraščiu.

Kažkaip nuo Gvido Latako suprantu, kad prasideda „šiandienos gerbūvio" atokios stotys ir sustoja ties Alvydo Katino ( Utenos mero) įžvalgomis pagal A. Miškinį. Tačiau prieš tai yra dar Robertas Keturakis. Žinomas ir atpažįstamas. O baigti norisi ir A. Miškiniu: /šėjo Dievas kaži kur,/Ir nemačiau, kada išėjo iš namų/, ir A. Katinu: /vis sunkiau pamatyti Dievą/namuose tapetuotuos tyla//.../tai nereiškia kad Dievas išėjo//...//jis yra gal tik būna tyliau atsargiau/kad tavy per anksti nepažadintų/tų kurie atiduotų valaką dangaus/už žiupsnelį gazoninės žemės/.

„Atokios stotys" – knyga, kupina kančios ir gyvenimo...