Lietuvis, patriotas ir architektas
Valdas Jurevičius – viduriniosios kartos Vilniaus molėtiškis, architektas, projektavimo firmos vadovas. Dalis molėtiškių jį vis dar mena kaip „patriotą nuo kaulų iki smegenų". Kad būtų galima pastorinti šį patriotizmą, reiktų dar pridėti ir kraštiečio menininko kepurėlę su skorpionišku liežuvėliu ir subtilaus sarkazmo gaidele, išduodančia žmogaus būdą šypsotis, bet nenutylėti netiesos...
Sąjūdžio patriotas, norėjęs padėti Molėtams
Apie V. Jurevičiaus patriotizmą Sąjūdžio laikais galima kalbėti ir per meno kūrinius, atsiradusius, kaip teigė autorius, nes labai norėjęs padėti Molėtams... Tą padėjimą reiktų suprasti keliomis prasmėmis, bet pirmiausia reiktų sustoti ties menininko, nenorėjusio matyti „nesveikai urbanizuotų Molėtų" ir kūrusio meno kūrinius, kurie švelnintų aplinką ir suteiktų sielos atgaivą, prizme. Padedant jaunatviškam maksimalizmui, įgimtam patriotizmui ir įvaldytai dailininko – architekto profesijai, Molėtai iš tiesų apsupti V. Jurevičiaus idėjomis ir darbais. Juos šiek tiek pakeitė laikas ir žmonės, bet autorius į tai žiūri be susireikšminimo. „Padariau kažką, o jei su laiku sunyks, neturėsiu nieko prieš. Juk nieko amžino nėra." Bene pirmasis profesionalaus menininko kūrinys atsirado Molėtuose, kai Lietuvoje jis jau buvo pripažintas ir pelnęs premiją už M. Mažvydo bibliotekos kavinėje sukurtą freską apie knygą ir spaudą. Tiesa, tiek pat galėjęs turėti ir kūrybinių laurų, ir „politiško nebrandumo" pelų, bet, kai valdžios sluoksniuose atsiranda protingų asmenybių, turbūt nė nesvarbu kuriuos gyvename laikus, svarbu tampa pasitikėjimas ir žinojimas. Išsisukęs nuo sovietinės ideologijos kabliuko Vilniuje, V. Jurevičius ėmėsi ir kitos freskos, kurią užsakė tuometinės Molėtų kino direkcijos direktorė D. Kulikauskienė. Kažkas ir čia iš tuometinio CK norėjo pažvelgti į freskos eskizus, bet autorius vėl išsisuko. Jo mintyse buvo sukurti „Molėtų legendą", kurioje atsispindėtų šio krašto istorija, apipinta mitais ir tikrove. Šiandien ta pati freska, sukurta šlapia klasikine technika, kur perdien gali padaryti 30-40 cm plokštumą, tarsi ir ta, kai žiūri į turinį, ir kita, kai, anot autoriaus, tokiam šiandienos „balagane" vargu ar tinka Molėtų istorija ir disko klubas... „Kietų, nebijančių žmonių buvo ir tuomet", – sako V. Jurevičius ir prisimena, kad freską mitologine tema kūrė ir Želvos kultūros namuose. Dailininkas buvo labai susijęs su savo kraštu. Studijų metais kas savaitgalį lėkdavęs į Molėtus. Čia, prisiklausęs tėvų, kaimynų pasakojimų, žinojo istorines ir brangias molėtiškiams vietas, dažnai pavadintas net šventomis. Viena tokių vietų buvo Pavasarininkų kalnas. Sąjūdžio pradžioje jam kilo mintis prikelti šią vietą. Tad padarė kryžiaus projektėlį, o pagal jį kryžių pagamino stalius R. Mozūra iš Ažubalių. Pasitaręs su broliu, V. Jurevičius priderino ir Vytį – mozaiką iš marmuro atliekų. Pavasarininkų kalnas tapo susibūrimų vieta. Atgijo ir Pavasarininkai, ir Ateitininkai, ir Angelaičiai... Apskritai, padedant Aleksandrai Ivonytei, pirmoji Lietuvoje Pavasarininkų kuopelė atsikūrė Molėtuose, kardinolo V. Sladkevičiaus kvietimu jie dalyvavo ir konferencijoje. V. Jurevičius atkūrė Pavasarininkų vėliavą, kuri saugoma Molėtų bažnyčioje, išleido pora laikraščių „Pavasario žiedas", platinamų visoje respublikoje.
Architektas, bet nenuorama lietuvis...
Kita, beveik šventa, molėtiškiams vieta, nuo seno buvo Šv. Jonas Nepomukas, prie kurio, atėję basomis, žmonės apsiaudavo batus ir žingsniuodavo į bažnyčią. Padaręs projektą ir suderinęs jį su tuometiniu kun. Klebonu I. Milašiumi, V. Jurevičius atidavė jį statybinei organizacijai „Molesta". Sako, techninė konstrukcija buvusi ne tokia ir paprasta, nes toje vietoje skendėjo liūnas... O skulptūra buvo užsakyta Navicko firmoje Vilniuje. Šiandien šia skulptūra grožisi ne tik molėtiškiai, bet ir miesto svečiai.
Prisimindamas pirmąjį Sąjūdžio susirinkimą prie freskos kino teatre, V. Jurevičius prisimena ir kitą Sąjūdžio traukos objektą – paminklą J. Basanavičiui. Juk J. Basanavičius – Lietuvos šviesulys, kurį įamžinti Molėtuose buvo nusprendusi smetoninė bendruomenė, ir kuriai tai įgyvendinti sutrukdė karo negandos. Tad, regėjos, užbaigti šį senelių pradėtą darbą – buvo puiki mintis. Kartu su broliu V. Jurevičius padarė trikampės formos paminklą, Dailės kombinate išliejo Vytį. Pastatė jį ten, kur ir turėjo būti anksčiau pastatytas, bet, matyt, išplėtus „raudonuose mūruose" prekybos veiklą, jis prarado šviesulio pagarbos paskirtį ir buvo priglaustas Krašto muziejaus fonduose... Dar 2004 metais nenuorama patriotas apgailestavo, jog apie tai nėra jokių atgarsių nei iš visuomenės, nei iš rajono politikų, o toj vietoj, kaip tyčia, telefono būdelė pastatyta... Kritikavo jis ir savivaldybės aikštėje stovintį akmenį, įamžinantį partizanų žūties vietą. Architekto manymu, tai ne tik nepuošia, bet dar ir menkina bendrą vaizdą bei pagarbą...
Nestokojantis Lietuvoje grandiozinių idėjų, kūrybinių sumanymų ir architektūrinių darbų, V. Jurevičius labiausiai turėtų džiaugtis prigimtine misija, kad prisidėjo prie to, ką neįgyvendinto buvo palikę tėvai – padėjo pasiekt Nepriklausomybę. Jo išsakyta mintis apie pilietiškumo ir patriotizmo ugdymą Lietuvoje nesensta ir šiandien. „Pirmiausia reikia išauklėti žmogų, kuris suprastų, kas yra valstybė. O tas įpirštas kosmopolitizmas, kad visi esam geri, įstojus į ES, jei nebūsim patriotai, privers išnykti. Mes turim turėt tą jausmą, kad esame lietuviai..."
Taip šiandien atrodo Valdo Jurevičiaus sukurti darbai Molėtuose:
Paminklas Šv. Jonui Nepamukui.
Freska buvusiame kino teatre.
Alvydo Balandos nuotraukos.
Dabar bus kitaip
Turbūt bus geras dešimtmetis nuo šio straipsnelio pasirodymo rajono spaudoje. Vis galvojau, kad reikia pakalbinti Gediminą Valiuką iš naujo, ir vis atidėliojau. Juk daug kartų susitinkame, daug kartų pašnekame, bet čia reikia kitokio šnekėjimo, kur kas ilgesnio... Dabar to šnekėjimo nebebus. Dabar bus kitaip... Bet, galbūt, kažkieno atmintyje bus užsilikęs „Užsispyrėlis Valiukas"...
Apie Gediminą Valiuką – Joniškio krašto kultūrinio darbo organizatorių – turbūt kiekvienas to krašto žmogus turėtų ir galėtų ką pasakyti. Juolab, kad jis tęsia šeimos tradicijas. Užaugęs sėkmingoje šeimoje, kur ir darbas, ir poilsis, ir saviveikla buvo tarsi vienoje gretoje, Gediminas nė negalėjo būti kitoks. Jo gyvenimas tarsi užprogramuotas būti tarp žmonių, su žmonėmis ir nori, ar nenori – kelti ūpą. Nors to ūpo šiandieniniais laikais pritrūksta ir pačiam Gediminui. Bet jis ištikimas savo kraštui, ir, sako, nenorėtų važiuoti kur nors kitur. Tam jis turi savų argumentų. Vienas jų – pažinimas. „ Kai žinai, ką žmogus gali, tai žinai ką iš jo gali padaryt. Prie kiekvieno reikia mokėt prieit. Kartais šeimoje pasitaiko „žiežulos", kartais „kirviai"... „ Saviveikla, be abejo, toks keistas gyvenimo būdas. Prieš penketą metų, kaip pastebėjo ir pats Gediminas, dar buvo galima su žmonėm susitarti, priprašyti ir už ačiū. Dabar gi viso to jau nebėra. Tad kultūrinio darbo organizatorius yra priverstas arba ieškoti rėmėjų, arba mokėti savais, kurių ir taip nebūna per daug... Tad buvę tradiciniai renginiai dar vis tokiais vadinami, bet organizuojami kas antri metai. O juk Žvejo diena Arnionyse prasidėjo Gedimino tėčio Stasio Valiuko laikais, kai šis vadovavo ūkiui. Ūkio vadovas ir penkis kartus Lietuvos bokso čempionas. Tarsi ir nederantis tarpusavy „duetas", bet rodantis žmogaus tvirtą valią, užsibrėžimą ir tikslą. Ringo kovą ir aistruolių šūksnius už jo galima būtų prilyginti prie sunkaus fizinio darbo ir atokvėpio valandėlių, reikalingų visiems. Tad Žvejo diena buvo beveik čempioniškas sumanymas, kurią tebėra išlaikęs ir Gediminas. Lapkričio mėnesį sueis trisdešimt metų, kaip Gediminas Valiukas keliauja su kultūrininko kuprine, kuri vis labiau sunkėja, nors yra pustuštė. Ir tai tik todėl, kad visi, pradedant valstybe, ir baigiant žmonėmis, išgyvename gyvenimo paradoksus. Valiukas,būdamas kartais minkštas, kartais kietas, panašiai elgiasi ir tam tikrose gyvenimiškose situacijose. Tačiau jis turi tvirtą nuomonę, kad už kiekvieną padarytą darbą reikia atsakyti. Pavyzdžiui, kaip atsakė Hitleris, Stalinas, taip turėtų atsakyti ir kiti griovėjai, ir naikintojai.Suprasdamas savo kategoriškumus, Gediminas, sako, darąs, ką galįs, neverkiantis, bet dirbantis, kad ir už skatikus. Tačiau, kai pratrūksta, tai ir pratrūksta... Kliūna tada visiems... „Kas gi tas kultūros darbuotojas? Dykaduonis? Išlaikytinis? Be jo galima apsiet? Be abejo, be kiekvieno galima apsieit, nes nėra tų, kurių būtų galima nekeisti. Tačiau jei kultūrininkas kaltinamas nieko neveikimu – Gediminas sako, kad tai netiesa. „Vaikštau, bet galvoju..." Žmonės nebežino ko nori. Darai renginį – neateina, net ir nemokamą, bet į tradicinį, tokį, kaip Žvejo diena, vis dėlto, susirenka net ir neraginami. Matyt, sentimentai daug ką reiškia... Todėl, jei tik pavyks, G. Valiukas jubiliejinei datai į Arnionis ketintų pakviesti ir S. Povilaitį, ir A. Lemaną, kurie buvo labai laukiami tuomet... „Užaugau ant kėdžių – salėj",– sakė Gediminas, – nes mama Danutė irgi buvo aktyvi visuomenininkė." Mes, vaikai, po galva žieminę kepurę pasidėdavom, ir pamiegodavom, ir nesiskundėm." Tada to gyvenimo reikėjo visiems. Anot Gedimino mamos, nuo pat vaikystės visi būdavo saviveiklininkai. Ji pati buvo dainininkė ir nė neįsivaizdavo savęs kitaip. O jau kai atvyko į Joniškį, tai ir scenarijus rašė, nes buvo „dantis prakandus" tiek Šiauliuose, tiek Vilniuje. Vyras, būdamas ūkio vadovu, aprūpindavo visus transportu, visi turėjo kostiumus. Anot Danutės, „mes naudos neturėjom, bet žmonėms buvo gerai". Tad jei kas Gediminą kritikuoja, tai dėl mamos kritikos jis tikrai nepyksta, nes mano, jog ji yra teisinga. Nors apie kritiką jis irgi kalba su humoru. Sako, geras statybininkas, nes mato jo mūrytą sieną. Geras daktaras, nes „kiek pakrapštei, tiek išbyrėjo...". O kada pastebės gerą muzikantą? Vaikutis, atėjęs į muzikos mokyklą, pradeda mokytis valdyti instrumentą maždaug nuo šešerių, mokosi visą gyvenimą, ir, gauna "mizerną" atlygį. Panašiai ir kultūrininkai. „Metus ruošiesi renginiui, galvoji apie jį, o renginys ėjo ir praėjo per valandą ar pusantros. Atvažiavo žiūrovas, pabuvo, išėjo ir sako, š... padarei. Toks tas mūsų darbas."
G. Valiukas nesibodi ir nesirenka kur ką organizuoti. Žaugėduose - bus Rudens šventė, spalio pradžioje – vakaronė Joniškyje ir t.t. Bepigu buvo organizuot anuomet, kai aštuoniasdešimt procentų gyventojų buvo saviveiklininkai. Dabar kitaip, bet ar gali būti, kad šiame krašte, kur tokios garsios kapelos tradicijos, neliks kapelos? G. Valiukas tai atmeta, ir sako, kad ji bus. Nors ir bokso čempiono sūnus, nors ir pats klasikinių imtynių bronzos medalininkas, tačiau tarp sportininkų populiarus mainų principas jam yra svetimas. Jei norėtų, prikviestų muzikantų iš svetur ir galėtų padaryt stiprią kapelą, tačiau jam gėda rinkti muzikantus iš kitų kraštų ir vadinti juos Joniškio krašto muzikantais. Toks tas užsispyrėlis Valiukas...
Ir jo kapela...
Arnionių kaimo kapelai buvo 40
„Aukso amžiaus" kapela Lietuvos televizijoje:
Povilas Sagaitis (pirmas iš kairės), Vytas Mikoliūnas, Juozas Danilevičius, Svetlana Daugirdienė, Arvydas Gečys, Mečislovas Janušonis, Gediminas Valiukas, Vytautas Kazlauskas.
Tai vienintelė Molėtų rajono kapela, išgyvenusi ir „aukso amžių, ir atgimimą. Sako, kai arnioniškiai susirinkdavo į koncertą anais laikais, tai žiūrovų mažai ir likdavo – kone visi būdavo dalyviai. Veikė 4 šokių kolektyvai, vyrų ir moterų ansambliai bei kapela, vienu metu vadinosi Arnėnų, po to Arnionių, o šiandien vadinasi „Arinas". Keitėsi jos vadovai, bet žymiausi vis minimi: Lidija Kulikauskienė, Povilas Sagaitis, Vytautas Kazlauskas... Dabartinis kapelos vadovas Gediminas Valiukas, su kapela dirba jau antrą dešimtį ir pamena tuos laikus, kai jo tėvas – Arnionių žuvininkystės ūkio direktorius Stasys Valiukas, atviliodavo daugybę muzikantų, suteikdamas jiems darbo vietas ir kitokias geroves. Beje, jis su žmona taip pat dalyvavo saviveikloje. Gal todėl, nuo įsikūrimo pradžios iki 1975-ųjų – respublikoje ši kapela buvo viena geriausiųjų, įvairiuose konkursuose pelniusi tik pirmąsias vietas, o moterų ansamblis, kuriame dainavo ir direktoriaus žmona Danutė – yra tapęs „Sidabrinių balsų" laureatu. Todėl ir žmonės, ir dalyviai tuos laikus vadina „aukso amžiumi". Po to atėjo atgimimas... Gediminas Valiukas, sako, buvęs metas, kai jo kapeloje nebelikę nė vieno muzikanto, bet po truputėlį „susiklijavo". Jei grius, vėl teks „klijuotis"... Juk ne taip paprasta šiais laikais išlaikyti tipinę kapelą. Simboliška, jog liepos 12d., šeštadienį, į Gedimino Valiuko namus, prisiminti „auksinių" laikų, buvo sugužėję tie, kuriems brangūs prisiminimai ir kapelos šiandiena.
Dabar bus kitaip...
1 – Gediminas Valiukas (Alvydo Balandos nuotrauka)
2 – Kapela televizijoj 1974 m. (Nuotrauka iš asmeninio albumo)
Būkime gamtos vaikais...
Yra žmonių, kurie vienodai gerai jaučiasi bet kokioje aplinkoje.
Ieškantis tikrojo Dievo
„Vaikystėje tėvai ne kartą žadėjo parodyti, kur pipirai auga, bet savo pažado neištesėjo.
Mokėjimas džiaugtis gyvenimu
Viktorija Plaktinaitė yra scenos žmogus, keturiasdešimt metų ji kūrė savo sceninį įvaizdį, neseniai paminėjo garbų jubiliejų ir nelinkusi niurzgėti: buvusi operos dainininkė tiesiog džiaugiasi gyvenimu.