19 a. pabaigoje Lietuvoje gyveno fotografai broliai Czyzai, o 20a. antroje pusėje atsirado fotografuojantys broliai Černiauskai. Mindaugas gimė 1942 metais Gruoblių kaime, Želvos valsčiuje, o Algimantas 1953 metais Igarkoje. 10 metų praleistų Krasnojarsko srityje, 4 Latvijoje, nes Lietuvoje dar vis draudžiama gyventi, ir tik nuo 1963-ųjų- prasideda nuolatinis gyvenimas Giedraičiuose, Molėtų rajone. Abu broliai dirba kino mechanikais, tik Mindaugas Giedraičiuose, o Algimantas nuo 1980-ųjų - Merkinėje. Gyvendami skirtinguose regionuose, nieko bendro nebeturintys su kino mechanika, jie nepraranda kūrybinės dvasios ir to giminystės artumo, ką daugelis iš mūsų šiandien yra numarinę kitokiais užsiėmimais...

IŠ „Juodųjų snaigių šalies"...

Galva apsisuko nuo raidžių, lyg būtų išties pradėję kristi juodos snaigės... Gal mes iš tikrųjų gyvename „juodųjų snaigių šaly"? „Didysis Kūrėjas sukūrė nuostabiai gražų pasaulį, pilną spalvų, kupiną garsų, sklidiną kvapų, širdį raminančių ir džiuginančių vaizdų, bet... padovanojęs žmogui šį pasaulį, kartu jam padovanojo ir vienatvės jausmą. Vienatvės savyje, vienatvės visuomenėje, vienatvės kosminėje erdvėje jausmą. Tačiau, tarsi pakylėdamas kiekvieną iš mūsų prie savęs, padovanojo žmogui gyvenimo kūrybos laisvę",- tai brolių A. Ir M. Černiauskų mintys. Daug apie juos prirašyta. Vargu ar čia gali nustebinti skaitytoją kokiu nors naujumu. O vis dėl to? „ Nėra nei vakaro vienodo, nei ryto, nei dienos ir žodis, kas rytą gimstantis, nauju pavidalu sigrįžta..."- rašo broliai po viena iš „Juodųjų snaigių šalis" ciklo nuotrauka. 2002-ieji metai, kaip jie patys buvo įvardinę, brolių gyvenime buvo jubiliejiniai metai- sukako 20 metų, kai jie pradėjo rimtai fotografuoti. O vienintelių Lietuvoje brolių fotomenininkų kūrybą, anot Stanislovo Žvirgždo (fotografijos teoretiko ir praktiko)"drąsiai galima vadinti visa apimančia: ir istorine, ir šiandienine fotografija..." Už gyvenimo kūrybos laisvę broliai Černiauskai dėkingi ne tik Dievuliui, bet ir artimiesiems, ypač žmonoms, supratusioms ir pritarusioms šiam vyrų pomėgiui.

„Iš giliausio lietuviško kaimo"...

„Juodųjų snaigių šalis" 2000-ųjų pabaigoje buvo eksponuojama Lietuvos Nacionaliniame muziejuje. Kaip teigė kino ir fotomeno kritikas Skirmantas Valiulis, „garbūs ponai, tik iš giliausio lietuviško kaimo" buvo įsikūrę Gedimino prospekto gale, o po to sugrįžo į pradžią - Seimo rūmus. Daugiausia apie brolius rašiusiam kolegai Rimantui Šinkūnui 1989 m. Mindaugas buvo atsivėręs. „Nenoriu ir niekada netroškau jokio keršto. Mama, tėvukas- taip pat. Nei už atimtus namus, žemę, gyvulius, nei už Sibirą. Nenoriu suvedinėti sąskaitų nei su rusais, nei su kitais..." O kas galėjo pagalvoti, kad po 13 metų Seimo rūmuose, tuometinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, priklausantis toli gražu ne artimos tremtiniams pakraipos partijai, sveikins brolius? O baltų tikėjimą išpažįstantis Seimo narys Gediminas Jakavonis ne tik organizuos, bet ir atidarys Černiauskų fotografijos parodą Seime, žinodamas, kad Merkinėje gyvenantis ir dirbantis Algimantas prijaučia krikščionims demokratams?.. Laikas išgrynina visa. Ir kaip praeitis, dabartis, ateitis įrėžia tam tikrus ženklus. Tai kas, kad sovietų valdžia nemėgo Černiauskų, tai kas, kad spardė jų fotografijas, bet atsirado vienas kitoks- Justinas Marcinkevičius - ir suorganizavo pirmąją parodą Rašytojų sąjungoje. Nuo to karto broliai tebedalyvauja įvairiose parodose Lietuvoje ir svetur ( jų darbai, nors ir be autorių, pabuvojo ir Amerikoje). Dalyvauja konkursuose, yra pelnę ne vieną dešimtį apdovanojimų, išleidę patys ir pakliuvę į bendrų parodų katalogus, iliustravę daugybę leidinių.Turbūt vienas aukščiausių įvertinimų fotografuojančio žmogaus karjeroje yra Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotomenininkų (AFIAP) vardai. Tokius vardus, kol kas vieninteliai ( ir dar kraštietis Juozas Kazlauskas, išėjęs į Anapilio pasaulius) iš geros dešimties fotografuojančių ir daugiau ar mažiau žinomų molėtiškių, tėra pelnę tik broliai Algimantas ir Mindaugas Černiauskai.

Iš šiokiadienių ir šventadienių...

Kryžius Černiauskų kūryboje - tarsi pagrindinė ašis, per kurią atsiranda realybė ir mistika, būtis ir nebūtis. Jis- tikėjimo, vilties ir tremties ženklas. Net ir Černiauskų sodyboje, Giedraičiuose, kryžius prie kelio (dar tėvuko darytas), koplytstulpis kieme, o Mindaugas , kartu su kaimo vyrais, pastatė 700 kg sveriantį kryžių. „Tuo metu griaudėjo perkūnija, žaibas trenkė, mano arkliukas šitoj vietoj tik bumt ir guli."- pasakojo Mindaugas „Mano namų" žurnalistei, kaip nusprendęs statyti kryžių. Važiuojant nuo Giedraičių, matyti Kiemento ežeras ir M. Černiausko sukurtas, it iš dangaus nuleistas skambančių varpelių kryžius... „Labai dažnai žmogus jį supantį pasaulį, pasaulį savyje mato juodai baltom spalvom, sakydamas: Dieve, už ką tu ant mano silpnų pečių trumpame gyvenimo kelyje užvertei tokį sunkų kryžių. Tačiau pasaulio istorijoj buvo tik vienas kryžius. Tas, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus. O visa kita tėra tik išduotos, pamirštos mūsų tikėjimo , vilties ir meilės, mūsų priesaikų žvaigždės, kurios sušalusios- juodomis snaigėmis krenta ant mūsų pečių, bet... visada ateina pavasaris. Jis ateina net gi tada, kai mes užsimerkiame šiam pasauliui." Tokia „Juodųjų snaigių šalies" esmė.

Tai kas, kad fotomenininkas Antanas Sutkus priskyrė Černiauskų darbus prie socialinės fotografijos, kurią, pasak jo, ir „dabar nėra malonu eksponuoti". S. Valiulis, apibendrindamas Lietuvos fotografijos meno gyvavimo 30- metį, teigė, kad fotografus jungė bendra tema, „ateinanti iš prieškarinės Lietuvos fotografų, ypač Balio Buračo ir Kazio Daugėlos – kaimas ir jo žmogus šiokiadieniais ir šventadieniais". Černiauskų pamatyti ir užfiksuoti šiokiadieniai ir šventadieniai – kiek kitokie. Jie susakralinti ir tuo pačiu natūraliai žmogiški, tikri savo paprastumu ir atvirumu. Neturėdamas savy nors krislelio to šventumo, nesugebėsi jo pamatyti, o tuo labiau užfiksuoti ir kitame.

Iš mūsų pačių...

Brolių Černiauskų duetas- vienas kitą papildančių komanda. Anot Mindaugo, Algimantas – galva, o jis- kaklas. Mindaugui pernai sukako 65-eri. Jis- mąslus, ramus, filosofas ir kūrėjas nuo žemės. Prieš gerą dešimtmetį , paklaustas apie ūkį, sakė, šeriąs 10 kiaulių ir ūkininkaująs nuomotoj žemėj, nes pavargęs vaikščioti dėl nuosavos... Algimantui šįmet bus 55-eri. Jis gyvena kitokį- aktyvų gyvenimą, tinkantį jo neramiam, bet užsispyrusiam ir tvirtam būdui. Būdamas Dzūkijos Nacionalinio parko informacinio centro vadovas, prie pareigybės puikiai priderina kūrybinį pomėgį fotografuoti ir rašyti, juolab, kad ne taip seniai baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Prieš 5 metų, paklausti, kas svarbiausia jų fotografijoje patiems autoriams, sakė, jog gyvenimas. Ypač Mindaugui buvo skaudu dėl baigiančio sunykti kaimo, baisu, kad daug kas nebemyli darbo... „Aš myliu žemę, kaimą- sakė jis.- Ar gali nemylėti, kai jaučiai tau laižo rankas, prunkščia arklys, suuodęs šeimininko kvapą, 4 km krataisi arkliuku... to nepajusi jokiu „Mersedesu". O kai prasideda mėšlavežis ir jo kvapas susimaišo su žydinčių obelų kvapu, pajunti tikrąjį pavasario dvelksmą. Nelaimingas tas žmogus, sakyčiau, katorgininkas, kuris gyvendamas kaime, to nejaučia... Nepretenduoju į šventumą, bet pavydas, pagieža, neapykanta suardys tuos, kurie nemoka džiaugtis..."

Jie yra ir Molėtų garbės piliečiai... Paskaičiavę, jog būtent pirmoji grupinė fotografijos paroda, kurioje dalyvavo broliai Černiauskai, vyko 1977 metų rugpjūčio pabaigoje Molėtų kultūros namuose, molėtiškiai, kartu su fotomenininkais, minėjo jų kūrybos 30- metį Molėtų viešosios bibliotekos Informacinio skyriaus skaitykloje. Ištikimi savo stiliui, anot S. Valiulio: "Kaip prozininkai J. Aputis ar R. Granauskas didžiuojasi esą paskutinieji tikri kaimo rašytojai, taip broliai Černiauskai – paskutinieji senojo kaimo fotodainiai...",jubiliejinei parodai buvo pateikę „Šilinių, panemunės, gruntinių dzūkų" fotografijas. Perėję ne savo noru gyvenimo ir likimo vingius, iki šiol visuomenei prisistatantys broliai-„aukštaičiai nuo Igarkos", ne taip seniai ir ne taip atvirai, kaip kiti Lietuvos kūrėjai, galėjo eksponuoti savo kūrybą. Molėtuose pirmąją personalinę parodą jie surengė prieš dešimtmetį – Krašto muziejaus salėje, kaip padėką už tai, jog muziejus padėjo jiems finansiškai, rengiant parodą Vokietijoje, Giedrės Barteld galerijoje.

Alvydo Balandos nuotraukose:

1. Mindaugas Černiauskas foto parodos atidaryme
2. Algimanto Černiausko portretas

Galima tikėti horoskopais, galima netikėti, bet pasakyme, jog po svarstyklių ženklu gimsta estetai - tiesos yra... Alina Baranauskienė, Molėtų kultūros centro dailininkė, ir yra šio ženklo atstovė, gimusi spalio 18d., įkopusi į auksinio amžiaus jubiliejaus viršukalnę. Jos veide – visada spindi vidinė šviesa, kuri būna tik laimingų žmonių akyse. Galbūt todėl ji niekada nekompleksuoja ir nekonfliktuoja nei su savimi , nei su aplinkiniais. Nežinia iš kur joje tiek daug meniškumo, prigimtinio, ar įgyto, nes visą gyvenimą dirba kūrybinį darbą. Kai tik įstojo į Stepo Žuko taikomąjį dailės technikumą Kaune, taip ir prasidėjo „ilga kelionė po meno pasaulį..." su žanrų įvairove, su dideliu užsidegimu, o kartais tik su noru pamėginti... Jau keli dešimtmečiai, kai Alina Gerdvilaitė tapo Baranauskiene, ir tiek pat, kai , baigusi technikumą , įgijo dailininko meistro diplomą -meninės odos ir avalynės modeliavimo specialybei. Deja, kai vyras, ir diplomas prie šono, dažniausiai tenka eiti vyro keliais. Tad pagal specialybę dirbo tik vienerius metus Kauno dailės kombinato odos ceche – odos gaminių ornamentuotoja, o vyrui Jonui baigus Žemės ūkio akademiją, išvyko pagal jo paskyrimą į Marijampolę. Ten dirbo cukraus fabrike vaizdinės agitacijos apipavidalintoja , Sasnavos vidurinės mokyklos dailės ir net pradinukų mokytoja. Į Molėtus šeima atvyko su mažamete dukrele Egle, bei tais pačiais atvykimo metais Molėtuose gimė ir antroji duktė Aušra . Jie čia taip susigyveno su aplinka ir žmonėmis, kad jau skaičiuoja daugiau nei 25 gyvenimo metus. Aišku, susikūrė jaukią materialinę gerovę, nes Alinos vyras puikus, nagingas meistras, mėgstantis staliauti. Tiesa, kad Alinai įtiktų, jie privalo abudu tartis, bet, kai tiek metų kartu, tai ir šneka būna trumpa. Neveltui Alina tvirtina, jog jie vienas kitą papildo."Galvoju, kad man gyvenime sekėsi. Džiaugiuosi, ką turiu: dukras, vyrą, anūkai įneša gaivos... Jei anksčiau erzindavo netvarka kambariuose, tai dabar Gustui viską leidžiu..."Niekas josios gyvenime Alinai nepridarė jokių sunkumų ar nepatogumų. Viskas ėjo lyg sviestu patepta. Geras vyras, graži šeima, dukterys, baigusios aukštuosius mokslus. Viena , baigusi Gedimino technikos universitete magistrantūrą , sėkmingai įsikūrė Molėtuose, kita, baigusi informatiką Vilniaus universitete, sugebėjo aplenkti 30 pretendentų ir laimėti konkursą Dublino centriniame banke, Airijoje...

Alina, būdama sėsli ir neskaičiuojanti per daug pinigų, neatmeta galimybės, jog , kai susikaups, mes viską ir išvažiuos pasižvalgyti į kokią svečią šalį ilgesniam laikui. Tačiau būtų gaila gėlių, kurias taip myli ir puoselėja, kurias nuolat perkelia į savo paveikslus. Nors jokių tapybos darbų nekaupia. Tapyba- priešokis, įkvėptas gaivaus oro gurkšnis ir tiek. Paveikslų dažnai nelieka namie dar ir todėl, jog greitai atsiranda norinčių nupirkti arba pati Alina juos padovanoja. Kas žino kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas, jei ji būtų nedirbusi meninėje terpėje. Atvažiavus į Molėtus, kino teatre teko rašyti skelbimus , tad daugiau dirbo su šriftu ir meniniu skelbimų apipavidalinimu. Sako, labai jau patikę važiuot į Vilnių, į kelių dienų filmų peržiūras. O paskui, kai kino teatras buvo sujungtas su kultūros centru, teko dirbti jau daugiau jėgų ir idėjų reikalaujantį darbą. Alina kartais save pagauna, jog mąsto, kad kūryba, kai turi dirbti kūrybinį darbą kasdien, gaunasi iš reikalo, o tai ne visada būna tobula, nors moteris mano, jog labai dažnai ir nuvertina savo darbą. Nieko nepadarysi: ir čia svarstyklės daro savo- ir sveri, ir kilnoji...Ne taip seniai jos kurtais žirgais gėrėjosi visi Sartai per tradicines žirgų lenktynes . Moteris ir pati buvo bene pirmą kartą gyvenime patenkinta tuo užsakymu. Tačiau ji , sako, kaip Julija Žemaitė, besitikinti, kad viskas, ką padarys geriausia, bus senatvėje..."

Jaunystėje, pasak Alinos, buvusi kur kas kategoriškesnė daugelyje gyvenimiškų situacijų, dabar, su amžiumi, sako, viskas keičiasi. Net ir spalvos. Jauna – mėgusi žydrą, brandesniame amžiuje įsivaizdavo, jog prie josios žalių akių labai tinka žalia, o dabar mėgsta rudą ir smėlio atspalvius... Amžius daro savo: „jaučiuosi, jau kitaip, bet, suprantu, kad turbūt taip ir turi būti. Gyvenu šia akimirka, nors esu senamadiška. Nemėgstu kompiuterio, bet moku juo naudotis, šnekuosi „skaipe" , matau per kamerą kaip ten sekasi Aušrai..." Dar reiktų pridurti, jog Alina moka vairuoti ir automobilį, bet tai daro tik retkarčiais. O ką mėgo nuo vaikystės, ir kas išliko mėgstamu dalyku iki šiol- gali būti visų vyrų svajone. „Mėgstu daryt valgyt. Anksčiau kepdavau tortus svočiom už pinigus, pyragus krikštynom ... Dabar tai ir finansiškai neapsimoka, ir nepadarysi skaniau... Nors įvairių švenčių metu palepinu šeimą ir svečius savos gamybos patiekalais. Labai mėgstu farširuotas lydekas... „ Ar galima jų, gyvenant Molėtuose, nemėgti? ... Nors, kaip sako Alina, josios vyras – visiškai neišrankus maistui, tad tradicinė moters formulė- užkariauti vyrą per skrandį, čia visiškai netinka. Tačiau jos siūlomus receptus verta išmėginti. Jau vien todėl, kad jie yra laimingos moters receptai...

ŠVENTINIS KARPIS, sako, labai skanus...

REIKALINGA: vienas 1,5 kg karpis. ĮDARUI: 1 pakelis ryžių, 1 didelė morka, 1 svogūnas, saujelė išmirkytų džiovintų baravykų.

Išvirti ryžius, keptuvėje (aliejuje) pakepinti smulkiais kubeliais supjaustytą morką, svogūną, sudėti supjaustytus baravykus ir ryžius. Viską sumaišyti, pagardinti žuvies prieskoniais, druska pagal skonį.

Karpį iš vakaro įtrinti druska ir žuvies prieskoniais, paskui sudėti įdarą į karpio vidų, karpį ištepti majonezu ir kepti apie 1,5 val. karštoje orkaitėje. Galima valgyti tiek karštą, tiek atvėsusį. Puošti- citrinomis ir daržovėmis.

GAIVIOJI (SLUOKSNIUOTA) SILKĖ

REIKALINGA: dviejų silkių filė gabaliukai, 1 pomidoras, 1 obuolys, 1 svogūnas, 2 šaukštai majonezo, 2 šaukštai 25 proc. grietinės, krapų.

Supjaustyti silkę siauromis juostelėmis, ant jų dėti smulkiais gabaliukais supjaustytą obuolį. Tada užpilti aliejuje pakepintu svogūnu. Ant jų dėti kubeliais supjaustytus pomidorus. Juos apipilti majonezu, skiestu per pusę su grietine. Užbarstyti krapais ir maltais pipirais. SKANAUS.

Kultūros darbuotojai pirmiausia šventes kuria kitiems. Viena jų- Molėtų kultūros centro dailininkė Alina Baranauskienė, sukūrusi scenografiją Kalėdų- Trijų Karalių laikotarpiui. Beje, Kalėdų Senelis čia atskrido oro balionu.

Scenos personažų drabužiai ( Nežiniuko, Šmaikštuko Atvirkštuko, Medūzos, Pingvino) - taip pat kurti ir siūti A. Baranauskienės.

Alvydo Balandos nuotraukos

Mindaugas Valiukas - jaunosios kartos poetas, prozininkas, dramaturgas, gimęs 1976 metais, birželio 15d. Arnėnų kaime, Molėtų rajone. Išleidęs 4 knygas, pelnęs literatūrinių apdovanojimų, gyvena ir dirba Klaipėdoje. 2011 metų gruodžio 20 d. buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungos būrį.

Vietoj prologo: iš mini pjesės „Kreatyvo mirtis", kur yra du veikėjai - 1 žmogus ir 2 žmogus.

„...1.(po gerų valandų buvimo kartu). Mes pažįstami?

2.Na, kaip čia pasakius..."

J.M. Ar turi sau patinkančią spalvą?

M.V. Nesu daltonikas, bet spalvos patinkančios neturiu.

J.M. O metų laikus?

M.V. Kažkada buvo ruduo. Dabar visi geri...

J.M. Kur tavo namai?

M.V. Klaipėdoj. Ten, kur mano žmona ir mano dukra.

Iš mini pjesės „Kreatyvo mirtis":

„...1.Kad jis kreatyvas, beveik nieko blogo nėra.Bet jis buvo kreatyvas, suprantat? Ir dar mažakalbis kreatyvas. Kaip kreatyvas jis buvo mažai kalbus, bet produktyvus. Mažai pliurpė, daug darė."

J.M. Baigei Klaipėdos universiteto humanitarinių mokslų fakulteto lietuvių filologijos ir režisūros studijas. Kas daugiau esi: filologas ar režisierius?

M.V. Manau, kad dirbu pagal specialybę. Esu Klaipėdos jaunimo teatro „Aušra" režisierius. Turiu trupę moksleivių.

J.M. Ar sunku juos sudomint?

M.V. Jaunimas, kuris ateina į teatrą- motyvuotas, suinteresuotas teatrine veikla. Žioplių ir neapsisprendusių pasitaiko retai. Dominti jų nė nereikia. Tiesiog diskutuojam apie viską: menus, teatrą, literatūrą. Apie viską...Nuo to, ką personažas valgo iki to, ką jis galvoja, jaučia...Be to dauguma trupės narių yra universalūs menininkai: ir grojantys, ir dainuojantys, ir piešiantys...

J.M.O pats?

M.V. Groju gitara, dainuoju. Esu dainų autorius ir atlikėjas, dalyvauju koncertuose, daugiausia Klaipėdoje.

J.M.(Apie dailę nutyli, neprimenu ir aš, nors yra surengęs keletą parodų. )

Iš mini pjesės „Kreatyvo mirtis":

„1.Apie jo asmeninį gyvenimą mažai kas žinoma, jis buvo intravertas, ar, kaip mes juokaudavom,- intraveninis ekstravertas...Tačiau apie jį byloja jo darbai. O dirbo jis vienas. Jeigu kas ką, jis atrėždavo- dirbu vienas. Čia kaip visi detektyvai sako- aš dirbu vienas. Ir tikrai, viską darydavo vienas."

J.M. Ar vairuoji mašiną?

M.V. Taip. Tik ne vokišką ir ne japonišką. „Citroeną".

J.M. O žmona?

M.V. Kažką vairuoja, pavyzdžiui, mane nuvairuoja, kur reikia...

J.M. Kokia tavo moteris?

M.V. Be išankstinių nuostatų.

J.M. Ar pasikeitė gyvenimas, atsiradus Saulei?

M.V. Ir taip, ir ne. Bet tikrai nepablogėjo.

J.M. Tavo tėtis skaniai gamina, o tu ar moki?

M.V. Žiūrint ką, bet nesibaiminu atsistot prie viryklės. Improvizuoju.

J.M. Tavo darbe improvizacijos netrūksta...

M.V .Taip. Vaidinu dar lėlių teatre. Tas spektaklis suskamba žiemą, Kalėdų laikotarpiu. Vaidinam su Anžela Vitauskaite bent po 10 personažų. Spektaklis vadinasi „Po Betliejaus žvaigžde", o scenarijų parašė mano žmona Gitana Gugevičiūtė.

J.M. Nepasakei, ką mėgsti valgyt...

M.V. Noriu obuolių ir kriaušių, jei juose būtų daug mėsos, ar bent jau žuvies, dar čipsų...

J.M. Rūkai?

M.V. Turiu kartais parūkyti...

Iš mini pjesės „Kreatyvo mirtis":

„1. Skonio reikalas, skonio reikalas. Brolis prisibijojo raudonų čiulpinukų. O ant rubežiaus mėtė, nes taip darydavo nuo senovės. Dedi akmenį ant akmens ir susiformuoja tvora- jokie pasiutę kaimynų jaučiai neatbėgs, neprišiks .Reikia žvelgti giliau..."

J.M. Tu karjeristas?

M.V Visai ne.

J.M. Per jaunas?

M.V. Greičiau per senas. Nepadariau nė vieno žingsnio sąmoningai, kuris pagražintų mano CV.

J.M. Bet gi Kauno mažasis teatras pastatė tavo pjesę"17"?

M.V. Pjesę parašiau aš , bet jos niekam nekišau. Tiesiog režisierė Edita Prakuliauskaitė-Milinienė paskaitė, patiko ir ėmėsi statyt. Beje, ten pastatė spektaklį ir pagal mano žmonos pjesę „Labas, gyvenimas", pavadinę „Mokėk- duosiu".

J.M. Apie ką tavo pjesė?

M.V. Apie du kompleksuotus personažus, kurie ieško išėjimo iš savo kompleksų ir būsenos, kurioje yra.

J.M. Randa?

M.V. Neaišku. Žiūrovui ir skaitytojui spręst.

J.M. Kaip tu kuri savo personažus?

M.V. Neplanuotai. Keistoki personažai prašnenka galvoj. Keletas sakinių, vienas dialogas, kitas... Žiūriu, įdomiai jie šnekasi- reikia užrašyt...

J.M. Kai rašai, galvoji, kad tavo kūrinys turi būti kitoks, nei visų kitų?

M.V. Norisi parašyt gerą dalyką. Kad jis būtų geras, reikia, kad jis būtų šiek tiek kitoks. Kažkokiose gelmėse yra kitokumo klausimas. Dirbtinai to nesiekiu. Yra žmogus- yra stilius. Nuo savęs nepabėgsi. Turiu savo skonį, rašau pagal savo „plevenantį metodą".

J.M. Ir žmonės, ir mąstymas keičiasi...

M.V.Ir keičiasi, ir turi keistis. Kuo mažiau išankstinių nuostatų ir nuostabos akyse- tuo gražiau gyvent...

J.M. O kaip jaučiasi aukštaitis prie jūros?

M.V. Nejaukiai. Kasmet, kai tik būna Jūros šventė- išvažiuojam. Pusė milijono atvykėlių, daug nemielo ausiai triukšmo ir spūsties.

Vietoj epilogo. Iš Mini pjesės „Kreatyvo mirtis":

„2. O kodėl jis tapo kreatyvu?

1.Kas?

2. Jūsų brolis kreatyvas.

1.A, tas. Man atrodo, kad jis jau gimė kreatyvu Toks raudonas, gleivėtas visas ir kreatyvas. Kreatyvas buvo, nes kitaip negalėjo, jūs suprantat tokį dalyką?"

J.M. Ar yra kas nors, ko aš nepaklausiau, o tu neatsakei?

M.V. Nemėgstu atsakinėt žodžiu. Raštu pasakau daugiau, negu reikia...

J.M. Tai parašyk.

M.V. ( parašo) A.A. KREATYVAS GYVAS.

Alvydo Balandos nuotrauka