Ko tikėjausi, tą ir gavau...

Parengta pagal pokalbį su Molėtų rajono laikraščio „Vilnis" redaktore Jolanta Valentinavičiene.

-Steigti Literatūros ir meno centrą Molėtuose – avantiūriška. Ko tikėjaisi, kreipdamasi į rajono politikus?

- Nuovokumo ir, žinoma, pritarimo. Tarybos posėdyje nedalyvavau, todėl galiu komentuoti „ pagal „Vilnį": „Taryba nusprendė, kad dar vienos viešosios įstaigos nekurs, o idėjos autorė, dirbdama bibliotekoje, savo planus gali generuoti bei realizuoti ir esamoje darbo vietoje". Žinoma, kad galiu, bet tam juk politikų leidimo iki šiol nereikėjo... Bėda ta, kad visa mūsų politika paremta mąstymu – „čia ir dabar". Kartais tai pasiteisina, bet, valstybės (ir rajono) valdyme, manyčiau, būtinas pramatymas tolėliau nei ketveri metai. Ką mes šiandien žinotume, jei rusų kilmės kraštietis P. Tarasenka, kurio šįmet ir gimimo, ir mirties metinių jubiliejus, nebūtų surinkęs ir aprašęs Lietuvos istorinių akmenų? Kiek kolūkių pirmininkų pagal supratimą „čia ir dabar" davė komandą suskaldyti juos plačiosios tėvynės statyboms?...

Nesu susipykusi su protu, žinau, kad nesu nei ponas A.Truskauskas su medžioklės trofėjų muziejumi, nei galiūnas Ž. Savickas su šimtatūkstantinėmis investicijomis, o tik „savaip durna" Matkevičienė (taip vadino ir brolius Juškas, dainų rinkėjus ir leidėjus, nors jie buvo vienas kunigas, kitas -mokytojas). Prisipažinsiu, neturėjau minčių šiemet įkurti tokį centrą Molėtuose, pristačiau tik centro idėją. Jai vis dėlto buvo pritarta, o kada bus įgyvendinta, priklausys nuo daugelio faktorių.

Beje, įdomu tai, kad pusė tarybos narių jau dabar patenka į šio centro lauką. Tikiu, kad gerai padirbėjus jų būtų ir daugiau. Pavyzdžiui, rajono tarybos narys D. Daškevičius: a.a. tėvas - muzikantas, eiliuotojas, kultūrininkas; brolis - muzikantas, žmona - mokytoja, dukra – žurnalistė, kito politiko S. Bajerčiaus dukra galėtų dirbti tame centre, o rajono meras S. Žvinys – supte apsuptas centro objekto žmonėmis – ir artimaisiais, ir giminėmis...

-Esi kupina įvairiausių idėjų, nuolat savyje atrandi minčių kam nors nauja ir neįprasta. O kaip atsirado centro idėja?

- Mano profesija žurnalistė. Jai būdinga matyti, girdėti, žinoti, daryti išvadas ir t.t. Stebint aplinką ir dirbant bibliotekoje savaime atsirado centro vizija. Tik tas centras pagal ją turėtų būti prie Menų mokyklos (juk ją ketinama įkurdinti buvusiame globos namų pastate), ant mokyklų kalnelio, kur būtų patogu valdyti situaciją, kad ir masinio renginio metu, kur daug visiems naudingo darbo valandų galėtų praleisti moksleiviai. Juk jiems nuolat už tai tenka rinkti parašus, skaičiuoti valandas... Bebaigiantieji Menų ar bet kurią kitą mokyklą, galėtų įsiamžinti, palikdami atminimo suolelį beržynėlyje. Taip savaime susikurtų „Prisiminimų alėja", užtektų vietos ir skautų veiklai. Juk jei patys mokiniai kurtų, tai patys ir saugotų...

Tačiau Menų mokyklos direktorius K. Tučinskas, kad ir parašęs Molėtų kultūros istoriją ( žinau, kad tai buvo jo diplominis darbas), savo įstaigą priskyrė prie švietimo, o mano idėją - prie kultūros įstaigų. Suprantu, toks amžius, kai nebenorima kvaršinti sau galvos tuo, kas jau nebeįdomu. Be to, vienas Dievas težino, kada bus renovuotas tas didžiulis statinys... Be to, vis pagalvoju, kaip išgyvens Menų mokykla, valdydama tokį didžiulį pastatą ir, atrodo, dubliuodama Kultūros centro veiklą?..

O dubliavimo esama ir daugiau. Biblioteka ir muziejus dubliuoja tam tikras kraštotyros veiklas. Iš pradžių, pasak bibliotekininkių, kraštotyrinį darbą bibliotekoje dirbo net trys moteriškės. Atsiradus Krašto muziejui, su kraštotyra bibliotekoje „krapštėsi" tik vienas žmogus ir per 20 metų padarė tai, ką galėjo padaryti. Tačiau kraštotyra nuo bibliografijos skiriasi... Matau esminį dalyką, kuris priešina dvi įstaigas, esančias po vienu stogu. Biblioteka – atvira, ji rodo ir leidžia naudotis viskuo, ką turi. Muziejus turbūt visko turi daugiau, bet be pačių kraštotyros rinkėjų vargu ar kas žino, ko ir kiek. Ekspozicija nuo muziejaus įkūrimo nebuvo keičiama, o ir norint susipažinti su turima informacija kartais susiduri su nuotaikos klausimu... Ir tai - kitų žmonių pastebėjimai.

Trečia priežastis - senyvo amžiaus žmonės pradeda norėti įvertinimų už viso gyvenimo nuopelnus, o kai jų negauna – įsižeidžia. Štai vieno kūrėjo žmona pagrasino, kad Molėtams nieko nepaliks, o viską atiduos į muziejų Kaune.

Ketvirta priežastis - suvokimas, kiek daug jau yra prarasta rankraščių, užfiksuotų gyvenimo akimirkų, kad ir vietinių literatų, mokytojų...

Tų priežasčių yra ir daugiau... Bet man labai svarbu, kad yra tai suvokiančių ir pritariančių. Tarp jų - 202 molėtiškiai, pritarę idėjai ir tai patvirtinę parašais. Tarp jų ir Gediminas Valiukas, kurio sūnus tądien tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu. Taip pat dainininkė J. Leitaitė, rašytojas, režisierius ir dramaturgas M. Ivaškevičius, Seimo narys, politologas A. Lydeka, vasaros molėtiškiai menininkai L. ir D. Žukai, dailininkas - tapytojas V. Kašinskas, literatūrologas, kritikas prof. P. Bražėnas, LNK TV generalinė direktorė Z. Sarakienė, mokslininkas, bibliografas V. Rimša, atsiuntę vertinimus elektroniniu paštu, bei kiti kraštiečiai, spėję pamaloninti žodžiu. Ačiū jiems. Tai įkvepia tolesniam darbui.

-Suprantu, kad pradėsi įgyvendinti idėją...

- Kaip sakoma, „neartų dirvonų" užteks net ne mano vienos gyvenimui. Tikrinsiu faktus nuo XVa., ieškosiu praeities, dabarties ir... ateities molėtiškių. Tuomet pasinaudosiu Molėtų rajono mero S. Žvinio raštišku atsakymu, kurį gavau po šių metų vasario 8d. vykusio pasitarimo, kuriame idėjai buvo pritarta, dalyvaujant merui, vicemerui, Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjai, jos pavaduotojui, bibliotekos direktorei, man, o vėliau ir administratoriui V. Seniūnui.

„Šiuo metu steigti tokį centrą nėra finansinių galimybių. Įvertinus tai, kad idėjos autorės ir Viešosios bibliotekos veikla glaudžiai siejasi, siūloma Centro veiklą plėtoti, naudojant bibliotekos patalpas ir žmogiškuosius resursus. Vėliau, atsiradus didesniam kiekiui eksponatų, archyvinės medžiagos, galima bus svarstyti patalpų, reikalingų Centrui, klausimą," – rašoma rašte. Žinau, kad viskas dar bus negreit, bet bus, jei, žinoma, nesutrukdys nenumatytos aplinkybės...

-Patys molėtiškiai dažnai nuvertina savo kraštą, žmones, taip menkindami ne tik kitus, bet ir save. Ką manai apie vienoje diskusijoje užvestą temą, kad esame ubagų kraštas?

- Atvirai sakant, nusibodo girdėti šnekas, kad Molėtai „ubagų" kraštas, kad čia nieko įdomaus nebuvo, kad Molėtai niekada neturėjo rimtų kūrėjų... Pasistengsiu įrodyti, kad buvo ir yra priešingai. Molėtai gali būti lygiaverčiai bet kuriam kitam literatūriniam kraštui, o kraštiečiais turėdami Radvilas ir Giedraičius – gali pavirsti apskritai šviesiuoju valstybės kraštu...

Džiaugiuosi, kad K. Umbraso literatūrinės premijos konkurso vertinimo komisija šįmet įvertino ir mano publicistiką, paskyrusi debiuto premiją. Aš ją investuosiu į savo idėją. Greitu metu internete bus Jolantos tinklaraštis „Molėtai kitaip", kur skelbsiu savo, centro ir jūsų kūrybines naujienas.

Kreipiuosi į visus molėtiškius, kurių giminėje buvo ar yra menininkų, mokytojų, žurnalistų, literatų, kurie gali suteikti informacijos, ar turi sukaupę medžiagos apie jų gyvenimus, susirasti mane pirmoje dienos pusėje Molėtų bibliotekos Informacijos skyriuje.

Su šia idėja galėčiau dirbti bet kuriame Lietuvos krašte, tačiau čia – mano vaikų kraštas, man svarbu, kad jis būtų tikras Europos vidurys...

-Susidarė įspūdis, kad esi supykusi, kai kuriems į akis pažėrei „pieskų"...

- Gink Die, nenoriu nuvertinti, pažeminti ar kaip kitaip įžeisti kitų atlikto darbo ( tik jų dėka mes ir turime tai, ką turime – iš tiesų nemažai, bet galime turėti dar daugiau). Ypatingos pagarbos verta Alma Šlamaitė, Zita Zarembaitė - Kriaučiūnienė ir daugelis kitų, neabejingų savam kraštui. Tačiau idėja yra tokia, kad visa esama ir būsima ( šiuo atveju literatūrinės ir meninės krypties medžiaga) turėtų būti centralizuota, kad galėtume turėti bent jau kopijas, jei ne originalus ...

-Ačiū už atvirą pokalbį. Sėkmės.