Nors 2006–ųjų liepos mėnuo buvo beprotiškai karštas, tačiau didžiulio gaisro Didžiokuose, Molėtų rajone, niekam neteko gesinti. Galbūt todėl, kad koplyčioje jau penktą vasarą buvo įsikūręs dailininkas Virginijus Kašinskas, kuris ir "migdė ugnį". Mat tų metų plenero ašinė tema buvo skirta ugniai. Tiesa, molėtiškiai ir kiti, besidomintys šio dailininko kūryba, prieš keletą metų galėjo grožėtis tapybos darbais, pavadintais "Ugnies ratai" ir džiaugtis išgauta derme tarp ugnies, saulės ir šviesos šokio. Tai nereiškia, jog dailininkas kartojasi ir pristinga temų. Anot jo, temų yra kur kas daugiau, nei gali jas visas spėti užfiksuoti per vieną gyvenimą. Tiesiog jis gilinasi į lietuvių mitologiją, studijuoja ir renka informaciją apie Lietuvos etnokultūros, nekrokulto tradicijas, sakralinius ir ritualinius ženklus, simbolius, koloristiką, o visa tai atsispindi kūryboje. Anksčiau ar vėliau mes visi bandome atsigręžti į savo šaknis, pažvelgti, iš kur ir kam atėjome, tačiau ne visi į tai gilinamės. Virginijui Kašinskui galbūt tai yra atėję su protėvių genais, mat dailininkas yra gimęs Šilalės rajone, Žemaitijoje. O šiame Lietuvos regione dar ir šiandien tebėra gyvos protėvių tradicijos. Tad, jei remsimės senolių išmintimi, galėsime teigti, jog nieko nėra iš piršto laužto. Tai įrodo ir V. Kašinskas kiekvienoje mitologinėje parodoje. "Ugnies užmigdymas" remiasi dailininko kraštiečio Klemenso Lovčiko surinkta kraštotyrine medžiaga, publikuota Lietuvos kraštotyros draugijos leidinyje "Mūsų kraštas" (Nr. 1(4), 1994). Būtent maldelės ugniai, surinktos Upynos apylinkėse, įkvėpė dailininką pagrindiniam ugnies tematikos paveikslui "Gabija" bei trims kosminiams sodams: žarijų, žaizdro ir pelenų. "Šv. Gabieta, užkaupta gulėta, užkurta žibėta. Kaip numirsma, uždek mums žvakelę, pasiremti lazdele ir eiti namučio" - citavo jis Vytogalos kaime gyvenančios Zosės Buivydienės žodžius. Jos motina, kilusi nuo Varnių, sakydavo, kad tai buvus pati pirmoji maldelė ryte. Marijona Urbutienė, 78metų, iš Paežerės kaimo, teigė, kad maldą kalbėdavo, kas virdavo valgyti. Visa tai užrašyta 1982 metais.

Dailininkas ilgais vasaros vakarais stebėdavo ir gyvą ugnį. Kurdavo laužavietėje lauželį, žiūrėdavo, kaip toji ugnis įsižiebia, ir kaip ji rusena... Todėl realūs spalvų koloritai nesunkiai leidžia atpažinti kuris kosminis sodas ką vaizduoja. Su Gabija kiek kitaip. Čia spalvos "dega", regis, moters figūra šoka ritualinį šokį. O jai padeda bent 10 įvairiausių ugninių šunų. Dailininkas šypsosi ir sako ilgai galvojęs, kaip tą Gabiją pavaizduoti, o čia pasitarnavusi vėl senolių išmintis: ugnis kanda. "Tokią aš tą Gabiją pamačiau..."

Penktasis dailininko sezonas Didžiokuose buvo ilgiausias, bet, dėl tam tikrų aplinkybių - kurį laiką - paskutinis... Neveltui V. Kašinską dailėtyrininkas Saulius Mikėnas vadino dirbtuvės atsiskyrėliu ir tapybos fanatiku. Koplyčios mistinė aura labai tiko tokiam atsiskyrėliui. Per penketą vasarų ta pati aplinka kitam, regis, būtų pabodusi, o V. Kašinskui atvėrė vis daugiau pamatymų. Vienas jų - "Toteminis pasaulio medis" (I, II, III),esantis koplyčios kieme, kur apsigyvenę mirusiųjų dvasios bei kiti medžio gyventojai iš nykštukų pasaulio "Kaukučiai". Yra ir keletas peizažų, tarsi bylojančių pirmąsyk atvykusiam prašalaičiui, jog dailininkas dar nespėjo visiškai "nupušti". Nors, anot jo, jei nebūtų mobiliojo telefono, o gyventi tektų tokioje legendų ir tikrovės apipintoj aplinkoj - nedaug trūktų ir iki pamišimo. Bene įspūdingiausias yra šalia koplyčios esančių laukų peizažas "Apšviesta žemė", kuriame, regis, tik fotografo akis galėtų išlaukti tokio šviesos moduliavimo ir spustelti mygtuką, sustabdantį akimirką... Pats dailininkas gi savotiškai žavėjosi pačiu pirmuoju sezono darbu "Parko alėja", kurio pakartoti praktiškai neįmanoma, nes nebėra tų gamtos spalvų...

Dar viena, nemažiau įspūdinga parodos dalis, buvo skirta Aitvarui. Ją sudarė du didžiuliai paveikslai, vaizduojantys "Kosminį kiaušinį" - Aitvaro gimimą ir "Kosminė gyvatė - Aitvaras". Pasak dailininko, septynerių metų gaidžio kiaušinis išperi Aitvarą. O kas yra Aitvaras? Klysta tie, kurie mano, jog tai tas popierinis ar iš ko kito pagamintas daikčiukas, esantis viršuje, prikabintas prie siūlo. Aitvaras ir yra tas siūlas - kosminė gyvatė, materialaus pasaulio kūrėja, nešanti turtus. Pasak šaltinių, reikia mokėti su juo elgtis, tuomet jis gerbs šeimininką ir neš turtus, o jei jį užpykdysi, tai gali sukelti gaisrą. Sako, aitvaras galįs turėti kelis šeimininkus, tad, panorusiems juo dalytis, V. Kašinskui tektų pridėti instrukciją kaip su ta būtybe elgtis...

V. Kašinskas gyvena Kaune, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Vilniaus dailės Akademijos Kauno dailės fakulteto piešimo ir tapybos dėstytojas. Dalyvavęs daugybėje parodų, surengęs ne vieną dešimtį personalinių tapybos, piešinių, fotografijos parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jo darbų yra įsigiję Lietuvos muziejai, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, JAV, Kanados, Prancūzijos, Liuksemburgo, Danijos, Izraelio dailės gerbėjai ir kolekcionieriai. Tačiau, kai prasideda kūryba, V. Kašinskas tampa Žemaičiu su nuolatine plenerų palydove - drobine skrybėle ...

Tąkart jis šypsojosi, kad Didžiokuose pavyko "sugauti" Aitvarą...

Kai pernai metų paskutinį rugpjūčio penktadienį Didžiokų koplyčioje vyko Virginijaus Kašinsko personalinės tapybos plenero parodos pristatymas „Per – kūnas" – tai buvo, kaip teigė autorius, - daugelį metų rinktos informacijos, tyrinėjimų ir gilinimosi į senąsias mūsų tautos dvasines gelmes, rezultatai, kuriuos jis grindžia rašytiniais šaltiniais, užfiksuotais Marijos Gimbutienės, Marko Pretorijaus... Kaskart, kai dailininkas atvyksta į Didžiokų koplyčią, įvyksta vis kita lietuvių mitologijos vizualizacija: simboliai pavirsta didaktiniais ir iliustratyviais motyvais deivių ir kosminių sodų paveiksluose. Tačiau, anot autoriaus, pasikeitus žvilgsniui į egzistencinį gyvenimą, kinta ir kūryba... „Per – kūno" parodoje atsirado istorinė, mitologinė, kultūrologinė tapyba . Pasak dailininko, tokia kūryba jį išmokė girdėti lietuvišką žodį ir perprasti jo ištakas, o paskui perteikti vaizdiniais.

Pristatydamas savo kūrybą, simbolius ir jų reikšmes, jis gali kalbėti labai ilgai, nes tai jo gyvenimas. Gal todėl žmonės, žiūrėdami į jo paveikslus, gali jausti silpnumą arba atvirkščiai – energijos pliūpsnį...

 Alvydo Balandos nuotraukose:

1. V.Kašinskas koplyčios kieme
2. Prie savo paveikslo, vaizduojančio Pokolį, Perkūną, Patrimpą.