Kai viso pasaulio sporto aistruoliai skaičiuoja dienas iki vasaros olimpinių žaidynių Atėnuose pradžios, Kęstutis Orentas irgi priklauso tam sporto gerbėjų margumynui. Kartu su žmona Liudyte, betriūsdami Mindūnuose įsigytoje Budrio muzikanto sodyboje, gyvena, vis dažniau vakarais įsijungdami televizorių. Be sporto laidų Kęstutis turbūt nelabai savęs ir įsivaizduoja, nors žmona sako, jog, žiūrėdamas sporto varžybas, Kęstas reaguoja gana santūriai, tik šiek tiek paburba... Gyvendamas Vilniuje, jis nesiūlo nei žmonai, nei pats eina pasižiūrėti į halę ar stadioną varžybų. Motyvuoja tuo, jog per televizorių geriau viskas matosi. Ir tai yra tiesa. O aistruolių šurmulį, sportininkų prakaitą, dietą ir treniruotes jis dar mena nuo 1960-ųjų metų. Tuomet prasidėjo kelionės po užsienį, įsimintinos 1964-ųjų olimpinės vasaros žaidynės Tokijuje, Japonijoje, o po metų ir pasiektas aukščiausias įvertinimas- pasaulio rekordas bėgime. Tuomet tai buvo tik garbė be jokios premijos ar įvertinimo. Įvertinimas savęs ir padėka treneriui... Sporto grandas, daug ko gyvenime matęs, žino, kaip ir su kuo galima pasiekti rekordus, bet, pasak jo, maždaug iki 1970-ųjų metų sportas buvo be dopingų. O paskui juk buvo bandžiusių ir anabolikus, buvo ir mirčių... Šiandienos sportininkų sėkmė labai priklauso nuo sportinės medicinos pasiekimų. Todėl negali lyginti tų metų ir dabartinių, perdaug skirtingos treniruočių ir sporto bazių sąlygos. Kitokia pagarba ir padėka sportininkams, garsinantiems valstybę. Vis dėlto, K. Orentas buvo pastebėtas ir Lietuvoje. LKP CK sekretorius A. Sniečkus davė butą ir paskirą automobiliui. Tuo viskas ir baigėsi. Aktyvus sportas K. Orento gyvenime nutrūko po traumos 1968-aisiais metais. Tačiau įdirbis, užsispyrimas ( juk pats susirado sau trenerį V. Borkolajų) –išliko. Teko baigti studijas, kurias buvo užleidęs dėl sporto. Gyvenimas vyko daugiau Maskvoje, nei Vilniuje. Sako, sportininkui buvo lengviau skaityti "Vakarines naujienas" rusų kalba, nors pats yra zanavykas...

K. Orentas, kaip ir dauguma jaunų žmonių, blaškėsi. Norėjo būti chirurgu, buvo įstojęs į mediciną, bet anot buvusio dekano S. Pavilonio, užauginusio sūnų krepšininką, ir sportininku, ir chirurgu būti negali... Norėjo būti chemiku, biologu, bet tapo kūno kultūros dėstytoju Vilniaus universitete. Šiandien K. Orentas juokauja, kad jam teko mokyti tuos, kurie tarp savęs kapojasi: ir Paulauską, ir Jasaitį, ir Vidžiūną... Kai pasidarė didesni atlyginimai mokykloje ( 1100 Lt gaudavo katedros vedėjas, o 1500 Lt mokyklos mokytojas) jis perėjo į mokyklą. Dar ir šį rugsėjį turėtų kūno kultūros ir darbų pamokų, bet ilgainiui vis mažiau atsiranda noro darbuotis mokykloje. Bazė išardyta, darbų mokyti sunku, anot žmonos, baigia iš Mindūnų sodybos išvežioti visus medžius, kad parodytų, ką ir kaip reikia daryti mokiniams. Be to- didžiulė atsakomybė, turi budėti prie staklių, kad vaikas nesusižeistų... Darbams vis mažiau noro parodo miesto mokyklų mokiniai." Kūno kultūra dar gyva. Kažkaip neišblėsęs dar jaunimo noras sportuoti. - džiaugėsi Biržiškos, Žemynos gimnazijų mokytojas. – nors daug kas sugriauta ir sporte. Vienintelis krepšinis dar laikosi. Mėgau labai futbolą, bet jis dabar sužlugdytas, nebėra į ką žiūrėt... O kai nėra su kuo dirbt- apkaltinamas treneris. Juk blogas... Nesergu nė už vieną Lietuvos komandą. Komanda priklauso nuo pinigų. Kiek jų yra, tiek ir žaidėjų nusiperka. Komercija... Pilna komanda juodukų, kažkaip neišeina rėkti : "Lietuva..." Stebiu žaidimą, matau lygį- ir tiek..."

K. Orentas mėgo bėgti tolimesnes atkarpas: 3; 1,5; 5 km, sako, nebėgęs tik maratonų. Šiandien irgi mielai stebi lengvosios atletikos varžybas, tinklinį, plaukimą. Tačiau yra dar viena sporto šaka, be kurios negali gyventi- žvejyba. Todėl ir atsidūrė Mindūnuose, prie Stirnių ežero. Sodybą nusipirko per dvi savaites. Turėjo daug juodo darbo, kol bent kiek pagražino vidų ir panaikino įsisenėjusį dūmų kvapą. Bet čia jau didelis žmonos nuopelnas, primiršusios, kad gyvena su sportininku. Juk šiandien Kęstutis menininkas- skulptorius. O Liudai bendrauti su menininkais- ne naujiena. Ji dirba Vilniuje, Dramos teatro buhaltere, todėl puikiai žino, kad dauguma darbų menininkai nudirba tik žodžiais... Ji sodyboje tampa ir statybininke, dažytoja, tinkuotoja ir kuo tik nori... O Kęstutis kuria. Kuria maždaug keturiasdešimt metų. Sako, kai būdavo sportininkų stovyklos, pertraukėlių metu eidavo ko nors drožti., be to šis darbas šiek tiek panėšėjo į chirurgiją... Jei ne sportas, vargu ar būtų pamatęs tiek parodų, gerai išmanęs meno istoriją, aplankęs galerijų ir parodų. Jam dar teko bendrauti su skulptoriumi A. Mončiu, kurio galerija su padovanotais darbais Lietuvai- įsteigta Palangoje. Sportininkui imponavo prancūzų, italų menininkai, žavėjosi jis ir afrikietišku stiliumi. Visa tai ryškiai atsispindi jo pirmuose darbuose. Šiandien skulptorius labiau linkęs į abstrakcijas ir Lietuvos istoriją. Daugybė jo darbų- padovanoti giminėms, draugams. Tačiau jų turi įsigijęs ir Pasaulinis olimpinis komitetas Lozanoje. Sako, per gyvenimą sukūręs virš 1000 skulptūrų. Jis dar pamena, kaip kažką drožinėdavo tėvo tėvas, mena savo tėvo darytas klumpes , o jo darbų diedukui neteko matyti... Kartais skulptūros gimsta per kelis mėnesius, o kartais taip ir užsiguli keleriems metams. Pamena, kaip pradėjo pirmuosius bandymus sausomis šakomis, po to, kai reikėjo kraustytis į kitą butą, vienas architektas mielai jas pasiėmė savo sodybai papuošti. O skulptorius savo sodybą puošia naujomis. Dar tik trečia vasara, bet jau ir nežinantis pasakys, jog ant kalnelio gyvena skulptorius. Namą saugo Archangelo Mykolo skulptūra, pilna įvairių kompozicijų. Kieme atsiranda vietos akmenims ir gėlėms. Sodyba keliasi. Liuda spėja sužiūrėti ir daržus, sako, ne gi dabar vešiesi daržoves iš Vilniaus, ir namus. O Kęstas savo energiją skiria jei ne kūrybai, tai žvejybai. Tiesa, visada jos palieka ir televizoriui. Juk ir jam teko išbandyti Sporto laidų vedėjo duonos. Šiandien jis drąsiai gali kritikuoti jaunuosius kolegas, už tai, kad vienodai šypsosi ir laimėjus ir pralaimėjus komandai, bet apskritai, sako, dabar gerai dirba sporto laidų komentatoriai ir vedėjai.

Visada smagu grįžti į vasarą, ypač vaikystėje pamėgtas vietas, kur kiekvienas takelis, medis ar kelmas turi išsaugojęs tik jam būdingus kvapus, spalvas, atklydusius iš vaikiškų pojūčių, lydimas įvairių prisiminimų. Molėtų krašte vasaras prisimena daugelis žinomų, ypač meno pasaulio žmonių, nes gamtos prieglobstyje randa tai, ką išbarsto, išdalina gyvendami ir dirbdami didmiesčiuose.

Visai netikėti susitikimai su gerais pažįstamais nuteikia, ko gero, kaip ir saulėtas oras. Ir susitik tu man aktoriui Artūrui Varnui, vaidinusiam filme „Jonukas ir Grytutė" su jo režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu jaunesniuoju Molėtų žemėje, praėjus keleriems metams. Artūrui tai gimtinės vietos, o Vytautui vaikystės prisiminimai, nukeliantys, anot jo, į kitą laiką ir ypatingą erdvę, pradedant Smilingio koplyčios dvasiomis ir baigiant Aiseto ežeru, kur atostogaudavo su tėvais. Artūras savo vaikystės pojūčius irgi dėlioja kaip ant svarstyklių. Tik jo vietos kitos. Juodiškių kaimas- tėviškė, Giedraičiai- ten, kur prabėgo mokykliniai metai." Juoda- balta, tamsa- šviesa, giedra..." – žarstosi jis antonimais it koks cirko žonglierius. Nors yra aktorius Keistuolis iš Keistuolių kurso. „Ne ne, man nėra jokie giminės nei režisierius, nei dailininkas Varnai"- tarsi žinodamas su kuo jį maišo ar sutapatina publika, skuba paneigti iš anksto. „Mano tėvai ir sesuo- paprasti žmonės, su menais neturintys nieko bendro". O jis-keistas. Giedraičiai netoli Vilniaus, bet gi ne tie laikai, kad žmonės į Vilnių važiuotų semtis mokslų dviračiais. Artūras važiavo. Suprasdamas, kad iš provincijos sunku įstoti, jis turėjo ką nors tokio sugalvoti, kad pasiektų savo tikslą. Ir pasiekė. Į sceną su dviračiu įvažiuot nereikėjo, bet išvaizda ir nuovargis neleido būti melagiu. „Keistuolis dviratininkas", nustebinęs žinomus aktorius- N. Gelžinytę, O. Ditkovskį- turėjo vaidinti degtuką. „Įsivaizdavau, kad esu degtukas su sieros galvute, kuris guli gatvėj- kosmopolitas... Niekas to pamestojo neieškojo. Atslinko debesys ir degtukas išsigando. Jam pasisekė, gyvenimas buvo baigtas prasmingai: geriau sudegt, negu likt šlapiam su sieros gabalėliu... Jau neatsimenu ką aš ten tiksliai vaidinau, bet man pasisekė. Vilniaus Gulagai – gerąja prasme ir aktorystė mane išgelbėjo. Tai vadinu likimo fatališkumu. „ Paprastai, anot aktoriaus, euforija išgaruoja po pirmo kurso, kai ateina supratimas, kad turėsi kažko imtis. O ten visi energingi... Menų pasaulyje irgi vyksta kova. Artūro nuomone, reikėjo penkerių metų darbo, kad atsirastų tai, ką turi dabar. O turi „Teatriuką". Nebijantys eksperimentuoti aktoriai, nes ir šiaip „buvo eksperimentai, 1997 metais baigę Vilniaus Universitetą ir įgiję aktoriaus- filologo specialybę, susibūrė į trupę. Po mokslų baigimo, rugsėjo pabaigoje 4 aktoriai : Artūras Varnas, Dalia Mikoliūnaitė, Žilvinas Ramanauskas, Vaidas Lengvinas pasivadino „Teatriuku". Prasidėjo aktorinis darbas. Pirmasis pasirodymas „Grybų šventėje"- Varėnoje, spektaklio premjera „Piemenėlių išdaigos"- Mokytojų namuose, už kurį festivalyje- konkurse „Teatrai- vaikams" laimėjo Vilniaus miesto savivaldybės prizą. Trupė dirba ne tik vaikams, bet bando sudominti ir suaugusiuosius, pasirinkdama J. Erlicko poeziją. Valstybiniame Jaunimo teatre pakvietę į premjerą pagal J. Erlicko poeziją vaikams „Kad būtų linksma", jie dalyvauja Tarptautiniame festivalyje „Vilniaus dienos 99" ir pirmąkart po atviru dangum pristato teatralizuotą koncertą suaugusiems vaikams vėl pagal J. Erlicką „Verksiu'. Turi įrašę garso juostelių vaikams. Aktoriai linkę neapsistoti tik ties spektakliais. Jie, pasak Artūro, mielai dalyvauja įvairiuose renginiuose, festivaliuose, akcijose ir t.t. Jie įspūdingai šventė savo trupės pirmąjį gimtadienį, darydami atrakciją sau ir žiūrovams, plaukdami „Į didžiuosius vandenis – Neries upe po 10 tiltų". Švenčia ir Tarptautinę teatro dieną, pavyzdžiui, organizuodami lenktynes su kaliošais. Ištikimai būdami keistuoliais jie užregistravo pirmąjį Lietuvoje garso juostelių griūties rekordą agentūroje „Factum". Turėdami įdomios praktikos, kai jų kurso vadovė aktorė Nijolė Gelžinytė jiems rengdavo vasaros stovyklas Alantos krašte, ten priiminėdavo ir įskaitas, „Teatriukas" irgi dirba vasaros stovyklų metu su vaikais. Dažniausiai Palangoje, Grigiškėse, kur kuriami video filmukai pasakų motyvais, o visus vaidmenis atlieka stovyklaujantys vaikai. Šįmet, prieš minint penktąjį „Teatriuko „ gimtadienį, buvo atidaryta „Salė 33" Paupyje, kur patys aktoriai įrengė 33 vietų žiūrovų salę. Sako, savaitgaliais vyksta renginiai vaikams, o vasarą salė tampa kūrybine studija. Tačiau yra naujienų ir Molėtų kraštui. Netoli Giedraičių, Dienavagiuose, aktoriai įkūrė „vasaros rezidenciją". Anot Artūro, dienas leidžiančio Juodiškių kaime, dabar šis kraštas tampa „pieno ir uogų reabilitacijos centru". Į ketvirtą dešimtį bebaigiąs aktorius, sako, vis dažniau klausiąs savęs: kas man ta aktorystė? Ir, regis, randąs atsakymą , jog reikalinga kokybiškai atsinaujinti, pamėginti dar ką nors nuveikti. „Yra bumerangai paleisti, aš net nežinau kada jie sugrįš.." O kol kas jis mielai lanko buvusius mokytojus, Valdą Kimbartą, kuris jį išmokė keliauti, turistauti ir šio to daugiau... Taip sutinka pažįstamus ir džiaugiasi vasaros malonumais- tuo trumpu atokvėpiu, kai gali imti daugelį dalykų iš aplinkos, kad paskui su kaupu atiduotų į teatrą atėjusiems vaikams.

Alvydo Balandos nuotrauka