Visada smagu grįžti į vasarą, ypač vaikystėje pamėgtas vietas, kur kiekvienas takelis, medis ar kelmas turi išsaugojęs tik jam būdingus kvapus, spalvas, atklydusius iš vaikiškų pojūčių, lydimas įvairių prisiminimų. Molėtų krašte vasaras prisimena daugelis žinomų, ypač meno pasaulio žmonių, nes gamtos prieglobstyje randa tai, ką išbarsto, išdalina gyvendami ir dirbdami didmiesčiuose.

Visai netikėti susitikimai su gerais pažįstamais nuteikia, ko gero, kaip ir saulėtas oras. Ir susitik tu man aktoriui Artūrui Varnui, vaidinusiam filme „Jonukas ir Grytutė" su jo režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu jaunesniuoju Molėtų žemėje, praėjus keleriems metams. Artūrui tai gimtinės vietos, o Vytautui vaikystės prisiminimai, nukeliantys, anot jo, į kitą laiką ir ypatingą erdvę, pradedant Smilingio koplyčios dvasiomis ir baigiant Aiseto ežeru, kur atostogaudavo su tėvais. Artūras savo vaikystės pojūčius irgi dėlioja kaip ant svarstyklių. Tik jo vietos kitos. Juodiškių kaimas- tėviškė, Giedraičiai- ten, kur prabėgo mokykliniai metai." Juoda- balta, tamsa- šviesa, giedra..." – žarstosi jis antonimais it koks cirko žonglierius. Nors yra aktorius Keistuolis iš Keistuolių kurso. „Ne ne, man nėra jokie giminės nei režisierius, nei dailininkas Varnai"- tarsi žinodamas su kuo jį maišo ar sutapatina publika, skuba paneigti iš anksto. „Mano tėvai ir sesuo- paprasti žmonės, su menais neturintys nieko bendro". O jis-keistas. Giedraičiai netoli Vilniaus, bet gi ne tie laikai, kad žmonės į Vilnių važiuotų semtis mokslų dviračiais. Artūras važiavo. Suprasdamas, kad iš provincijos sunku įstoti, jis turėjo ką nors tokio sugalvoti, kad pasiektų savo tikslą. Ir pasiekė. Į sceną su dviračiu įvažiuot nereikėjo, bet išvaizda ir nuovargis neleido būti melagiu. „Keistuolis dviratininkas", nustebinęs žinomus aktorius- N. Gelžinytę, O. Ditkovskį- turėjo vaidinti degtuką. „Įsivaizdavau, kad esu degtukas su sieros galvute, kuris guli gatvėj- kosmopolitas... Niekas to pamestojo neieškojo. Atslinko debesys ir degtukas išsigando. Jam pasisekė, gyvenimas buvo baigtas prasmingai: geriau sudegt, negu likt šlapiam su sieros gabalėliu... Jau neatsimenu ką aš ten tiksliai vaidinau, bet man pasisekė. Vilniaus Gulagai – gerąja prasme ir aktorystė mane išgelbėjo. Tai vadinu likimo fatališkumu. „ Paprastai, anot aktoriaus, euforija išgaruoja po pirmo kurso, kai ateina supratimas, kad turėsi kažko imtis. O ten visi energingi... Menų pasaulyje irgi vyksta kova. Artūro nuomone, reikėjo penkerių metų darbo, kad atsirastų tai, ką turi dabar. O turi „Teatriuką". Nebijantys eksperimentuoti aktoriai, nes ir šiaip „buvo eksperimentai, 1997 metais baigę Vilniaus Universitetą ir įgiję aktoriaus- filologo specialybę, susibūrė į trupę. Po mokslų baigimo, rugsėjo pabaigoje 4 aktoriai : Artūras Varnas, Dalia Mikoliūnaitė, Žilvinas Ramanauskas, Vaidas Lengvinas pasivadino „Teatriuku". Prasidėjo aktorinis darbas. Pirmasis pasirodymas „Grybų šventėje"- Varėnoje, spektaklio premjera „Piemenėlių išdaigos"- Mokytojų namuose, už kurį festivalyje- konkurse „Teatrai- vaikams" laimėjo Vilniaus miesto savivaldybės prizą. Trupė dirba ne tik vaikams, bet bando sudominti ir suaugusiuosius, pasirinkdama J. Erlicko poeziją. Valstybiniame Jaunimo teatre pakvietę į premjerą pagal J. Erlicko poeziją vaikams „Kad būtų linksma", jie dalyvauja Tarptautiniame festivalyje „Vilniaus dienos 99" ir pirmąkart po atviru dangum pristato teatralizuotą koncertą suaugusiems vaikams vėl pagal J. Erlicką „Verksiu'. Turi įrašę garso juostelių vaikams. Aktoriai linkę neapsistoti tik ties spektakliais. Jie, pasak Artūro, mielai dalyvauja įvairiuose renginiuose, festivaliuose, akcijose ir t.t. Jie įspūdingai šventė savo trupės pirmąjį gimtadienį, darydami atrakciją sau ir žiūrovams, plaukdami „Į didžiuosius vandenis – Neries upe po 10 tiltų". Švenčia ir Tarptautinę teatro dieną, pavyzdžiui, organizuodami lenktynes su kaliošais. Ištikimai būdami keistuoliais jie užregistravo pirmąjį Lietuvoje garso juostelių griūties rekordą agentūroje „Factum". Turėdami įdomios praktikos, kai jų kurso vadovė aktorė Nijolė Gelžinytė jiems rengdavo vasaros stovyklas Alantos krašte, ten priiminėdavo ir įskaitas, „Teatriukas" irgi dirba vasaros stovyklų metu su vaikais. Dažniausiai Palangoje, Grigiškėse, kur kuriami video filmukai pasakų motyvais, o visus vaidmenis atlieka stovyklaujantys vaikai. Šįmet, prieš minint penktąjį „Teatriuko „ gimtadienį, buvo atidaryta „Salė 33" Paupyje, kur patys aktoriai įrengė 33 vietų žiūrovų salę. Sako, savaitgaliais vyksta renginiai vaikams, o vasarą salė tampa kūrybine studija. Tačiau yra naujienų ir Molėtų kraštui. Netoli Giedraičių, Dienavagiuose, aktoriai įkūrė „vasaros rezidenciją". Anot Artūro, dienas leidžiančio Juodiškių kaime, dabar šis kraštas tampa „pieno ir uogų reabilitacijos centru". Į ketvirtą dešimtį bebaigiąs aktorius, sako, vis dažniau klausiąs savęs: kas man ta aktorystė? Ir, regis, randąs atsakymą , jog reikalinga kokybiškai atsinaujinti, pamėginti dar ką nors nuveikti. „Yra bumerangai paleisti, aš net nežinau kada jie sugrįš.." O kol kas jis mielai lanko buvusius mokytojus, Valdą Kimbartą, kuris jį išmokė keliauti, turistauti ir šio to daugiau... Taip sutinka pažįstamus ir džiaugiasi vasaros malonumais- tuo trumpu atokvėpiu, kai gali imti daugelį dalykų iš aplinkos, kad paskui su kaupu atiduotų į teatrą atėjusiems vaikams.

Alvydo Balandos nuotrauka