Neabejoju, kad dauguma manote, jog tokio daktaro nežinote, bet... jei tik pasakysiu jo vardą ir pavardę – Virgilijus Rimavičius, kaip mat atsiras šypsena veide. Daktaras tai iš Giedraičių, bet visi žino, kad trečiadienis – daktaro diena Molėtuose, nes jau 15 metų jis dirba budinčiu gydytoju Molėtų ligoninėje. O mane labiau domino tai, ką žino ne visi, arba, ką jau spėjo pamiršti...

„Kalčiausias" mokytojos raštelis

Tiesą sakant, sunku ir suprasti, kada ir kur Virgilijus Rimavičius mindė Žemaitijos žemę, nė negalvodamas gaudyti žiogų Žiogaičių pievose, bet, kadangi jis baigė mokyklą Mažeikiuose, tai ir laiko save mažeikiškiu. Iš tėvo pusės bus paveldėjęs neįskaitomą raštą, nes visi Rimavičiai turėjo nemalonę nuo Dievo – raides kreivazoti. Mokytoja, matyt, supratusi, kad nesugebės pakeisti situacijos į gera, parašė pranašišką raštelį : „Tau, Rimavičiau, su tokiu raštu, tai tik daktaru būt!" Tenka tik apgailestauti, kad to raštelio, kurį šiandien būtų vertėję įsirėminti, daktaras jau neišsaugojo. O iš mamos, tikros žemaitės, matyt, bus paveldėjęs gerą galvą ir atmintį. Kai mama dirbo anuomet vadintame Pasų stale, nes rašė kaligrafiškai, tai , atsitikus kokiai bėdai, milicininkai iškart važiuodavo į jų kiemą. Mat mama pagal parodytą nuotrauką galėjusi pasakyti tikslią gimimo datą, šeimos narius ir daugybę kitokių dalykų, žodžiu, buvo gyvasis ir pirmasis milicijos duomenų bankas... Mažasis Virgilijus labai mėgo skaityti. Bibliotekoje buvo perskaitęs visas knygas, kad kitąkart bibliotekininkės pagalvodavusios, ar tas knygas jis perskaito, o gal tik pavarto ir atneša atgal. Tai buvo ir egzaminuoti pradėjusios, kad įsitikintų , arba išsklaidytų savo abejones. Dėl tokio knyginio apsėdimo berniukui nuolat kliūdavo nuo mamos, kuri ateidavo pasižiūrėti, ar naktį po antklode Virgilijus neskaito knygų, o jis, žinoma, skaitydavo... Mokykloje jis elgėsi gana laisvai, sako, nėra ruošęs namų darbų, nes mokymo programa jam buvusi per lengva, o turint tokią galvą, viskas joje ir likdavo... Tačiau vis dėlto, Virgilijus turėjo akivaizdžią bėdą – jam nesisekdavo braižyba. O kur berniukui dėtis, kai visose „berniukiškose" profesijose būdavo privaloma braižyba? Čia į pagalbą atėjo bendramokslis, motyvuodamas, kad jis važiuoja į Kauną – mokytis medicinos, tai gal norįs ir jis... Virgilijus pasirašė po tokia mintim ir kartu nuvyko pasiryžęs būti daktaru. Aišku, sėkmė jam buvo palanki, o draugas neįstojo, tačiau tapo KPI „naftininku" . Na, o kadangi, kaip minėjau, Virgilijus žiogų negaudė ir nieko jiems neoperavo, tai natūralu, kad tapo terapeutu...

„Kalčiausia" žmonos draugė?

Kaip dažniausiai nutinka – studijos suveda du žmones. Virgilijus trečiame kurse vedė būsimą stomatologę Liną su kuria kartu žingsniuoja jau daugiau nei 40 metų. Užaugino du sūnus, vyresnėlis jau ir anūką Dominyką padovanojo... Turbūt džiaugiasi, tapęs dieduku, nors anūkas kol kas tik močiutės vardą moka ištarti... Aną kartą skambina Virgilijaus sesė, pradinių klasių mokytoja, ir sako, kad astrologė Palmira „liepia" paminklą statyti tam, kuris su zodiako ženklu avinu gyvena, „o ką jau mums sakyti, kai abu esame avinai" – šaiposi daktaras, – taip ir „kenčiam"... Lina – šaunuolė, ji kiekvieną rytą anksti keliasi ir eina sportuot, o aš tai tingiu" – paatvirauja vyras. Žinau, kad Rimavičių šeima mėgsta keliauti, išmėgintos ir poilsinės kelionės užsienyje, ir piligriminės, į kurias juos įtraukė Linos studijų draugė, „Carito" vadovė Aurelija Lukošienė. Išeitų, kad gyvenimo būdą paįvairinti bus padėjusi žmonos draugė? Tačiau Virgilijus skuba paneigti tokias mano mintis, priskirdamas didžiumą nuopelnų sau: juk visai galimas dalykas, kad „studijų metais Lina ir draugavo su manim, kad visur vedžiausi..." Su savo mašina jie buvo toliausiai nuvykę iki Juodkalnijos, ilsėjosi Budvos mieste, ant Adrijos jūros pakrantės. Keliavo ir po plačiąją Europą, tačiau, anot V. Rimavičiaus, dabar jiems yra artimesnės piligriminės kelionės, nes čia susirenka kitokie žmonės, užsimezga grupinis ryšis, o ir ekskursija tampa visai kitokia, juk skiriasi, kur ekskursiją veda gidas „medine" kalba, ir kur pasakoja kunigas ar vienuolis... Be to, šios kelionės yra fiziškai sunkesnės... Piligriminėse kelionėse pabuvota Lenkijoje, Italijoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Maltoje, Izraelyje, aplankant Palestiną ir Jordaniją... „Mes labai branginam savaitgalius,– sako Virgilijus, – todėl stengiamės suplanuoti veiklas. Kai Giedraičių klebonas paklausia, kodėl sekmadienį nematė šv. Mišiose, sakau, kad buvau kitoje bažnyčioje. Iš tiesų, mūsų maršrutai labai aiškūs: Giedraičiai-Joniškis- Čiobiškis-Mažeikiai, ten, kur yra artimųjų... Bažnyčiose aš dažniausiai „užmiegu", tokia lengva meditacija, nes nusikeliu į aplankytas piligrimines vietas, minimas Šv. Rašto skaitiniuose. Tik Joniškio bažnyčioje taip nenutinka, nes ten suolai per maži ir aš į juos netelpu... „ – šypsosi daktaras ir priduria, kad vienoje piligriminių kelionių, Maltoje, bažnyčioje skaitinį skaitė žemaitiškai, paaiškindamas kitiems piligrimams, kad Dievo žodis turi būti suprantamas visomis kalbomis.

„Kalčiausias" Padėkos angelas...

Na, nebūtų daktaras žinomas, jei neturėtų pacientų, o pacientų neturėtų, jei nebūtų žinomas. Būti žinomu, galima ir nebūnant geru daktaru, bet Virgilijus Rimavičius daugiau geras, nei blogas. Jei būtų kitaip, ar gi galėtų jis turėti privačią ambulatoriją Giedraičiuose su 1300 prisirašiusiųjų pacientų? Nuo 1983-ųjų – keitėsi jų amžius, nes vieni iškeliaudavo į Mirties šalį, kiti atkeliaudavo į Vaikystės šalį, o šiandien yra ir migruojančių po Valstybių šalis, bet grįžtančių, pavyzdžiui, gydytis dantų. Anuomet Giedraičių ambulatorija garsėjo kaip vienintelė Molėtų rajone, kur vietoje įprastos medicinos sesers dirbo med. broliukas, bet laikas eina greičiau, negu geba pasivyti prisiminimai, o ir broliukas jau iškeliavęs į mirusiųjų karalystę... Šiandien VšĮ „ Molėtų rajono Giedraičių ambulatorijoje" dirba 4 žmonės. Atėjusiems pacientams reikia laukti maždaug 15 minučių. Tačiau prieš dešimtmetį, kai ši viešoji įstaiga dar priklausė savivaldybei, sako, kiek daug buvo norinčių kontroliuoti, tikrinti, audituoti, ne kartą tekę pyktis... O žemaitis, juk visada teisus... Atrodė, kad vienas ant kito „akies neturi" nei pats V. Rimavičius, nei meras Stasys Žvinys, tačiau pirmasis ranką ištiesė meras, pernai, per kalėdinį mero vakarą, įteikdamas Padėkos angelą už dėmesingumą pacientams ir atsakingą darbą sergint šio krašto žmonių sveikatą. Angelas, atsidūręs Giedraičių ambulatorijoje, ir toliau padeda sergėti žmonių sveikatą. Per tą angelą, matyt, ir į politiką buvo sugrįžęs, nes kol jo ambulatorijos steigėju buvo savivaldybė, tol jis negalėjo dalyvauti politikoje, o dabar rankos buvo atrištos. Buvęs tautininkas, dabar tik sąrašinis ir nemokantis mokesčių, panoro eiti su konservatoriais, bet, kad tie konservatoriai Molėtuose susipynę ir persipynę ... Ėjo daktaras pas administratorių S. Jauneiką, o užtaikė ant mero S. Žvinio, paspaudė viens kitam rankas ir pasuko su „Molėtais kartu". Išeitų, kad Padėkos Angelas nuvedė iki šeimininko... Sako, reiks laukt kitų rinkimų...

„Nekalčiausi" daktaro vaistai

Verygos, Sveikatos apsaugos ministro, jis nemėgsta taip pat, kaip ir bet kuris pacientas, bet, kad „nuėmė nuo galvos" tuos vaikų sveikatos pažymėjimus ir pamokų pateisinimus – tai yra dėkingas. Aišku, jis Verygos gali nemėgti dar ir dėl to, kad rūko ir mėgsta alų, bet juk kiekvienas randa sau malonumų tokių, kokių tik geidžia. Greta šių daktaras turi dar malonumą, neatsiejamą su sveikata – pirtis. Jo aplinkoje jų net ketvertas. Pirtis ir kubilas sodyboje Joniškyje, nekalbant jau apie Arino ežero malonumus, ir dvi Giedraičiuose, nors planuose buvo ir baseinas. Įdomu tai, kad daktaras, kuris nemėgo braižybos, viską nusibraižo ir pasidaro pats, o ko negali pats, tuomet savo norus papasakoja meistrui, nes jo brėžinių kiti neįskaito. Sako, pirmosios statybų pamokos buvusios Žiogaičiuose, o paskui jau „treniruotės" pas draugus, kol atėjo iki savo kiemo... O čia jau, ką sugalvojo, tą pasidarė... Sugalvojo, sodybos kieme pasodino kaštoną, juk Kaštonų gatvėje gyvena, o kadangi tai poilsio vieta, tai jokių išmaniųjų ir net televizoriaus. Sodyboje tik poilsiaujama ir skaitomos knygos. Jo pacientai, kaip ir kiti žmonės, šiandien daugiausia serga hipertoninėmis, radikuliopatijos ligomis ir pasitaiko, kad susižeidžia, o tai jau traumos, kurių jis negydo, bet sprendžia dėl žmogaus nedarbingumo... Dabar pats skiepijimosi metas nuo gripo, daktaras kiekvienais metais pasiskiepija ir neserga. Tarp jo pacientų irgi atsiranda vis daugiau norinčių pasiskiepyti. Sako, turėjęs pacientą, kuris pasiskiepijo ir nesirgo gripu, o jo šeima sirgo, tai žmogus turėjo juos slaugyti, sakė, nebesiskiepys vien dėl to vargo, kurį patyrė slaugydamas kitus šeimos narius, tačiau po metų atėjo ir vėl pasiskiepijo. Taigi, skiepytis verta...
Daktaras buvo iš tų laimingųjų, kuris iš arti matė du Popiežius – Pranciškų ir Joną Paulių II, gali būti, kad jų palaiminimas suteikia stiprybės nelengvame daktaro kelyje, gydant ir keičiant kitų gyvenimus, bet galbūt yra dar vienas prigimtinis bruožas, atėjęs iš tėvo giminės, kad kiekvienam faktui privalu turėti savą istoriją... Todėl, kas nori pagyti ne tik nuo vaistų, bet ir nuo daktaro istorijų ir patarimų, kuriuos jis gali dalyti ir naktį, sirgimo diena „renkasi" trečiadienį...

Nuotraukoje – Vienas gydytojo Virgilijaus Rimavičiaus trečiadienis