Moteris, laikiusi keturias kertes...

Andreikėnienė

Beveik visos moterys kažkuriame gyvenimo tarpsny laiko tris namo kampus, o ypač tvirtos- pajėgia atlaikyti ir tą ketvirtą, priskirtiną vyrams, ir dar daugiau... Moters tvirtybė dažnai slypi dvasios stiprybėje bei šeimos darnoje, tačiau ilgainiui, ir viena, ir kita tampa nebemadingomis, ant išlikimo ribos stovinčiomis vertybėmis. O kartais nutinka visai neplanuotų dalykų, kurie apverčia aukštyn kojom ketinimus ir siekiamybes... Rita Andreikėnienė, sako, jog yra Čivylių kaimo vaikas, o jei kam neaišku- patikslina- nuo Suginčių. Užaugusi sėsliame kaime, kur kiekvienas turi savo žemės, kur nėra geriančių ar probleminių šeimų, kur išaugusių vaikų laisvalaikis tampa nuolatiniu važiavimu pas tėvus, jų lankymu ir priežiūra. Čia , matyt, ir glūdi tos konservatyvumo šaknys- ką ir patvirtina ponia Rita, paminėdama, jog tėvukai, Janina ir Juozas Židoniai- patys pirmieji buvo ir yra konservatorių sąraše, o Ritos broliai- irgi prijaučiantys šiai politinei grupuotei. Tik vienas Vilniuje, o kitas Joniškyje- Molėtų konservatoriai jiems tolokai. Politikės duona R. Andreikėnienė jau senokai ir „užsikanda, ir pasigardžiuoja", bet, kai jau buvo nusprendusi sudalyvauti rinkimuose ir pasitraukti- likimas mestelėjo įdomų smūgį- tiesiu taikymu į vicemerę.

Profesija- „ledas", vyras- „kaimynas"

Būdama užsiėmusi tiek politinėj, tiek profesinėj- logopedės veikloj, sako, jau ne vieną likimo pokytį yra išbandžiusi. Žiūrėk, dirbi kelerius metus vienoj darbovietėj ir pajunti, kad jau duobė, likimas žvilgteli, ir Rita atsiranda kitoje aplinkoje, bet logopedė. Dabar jos manymu, trūksta tokių specialistų ne tik rajone, bet ir Lietuvoje, nes naujosios technologijos prie gyvenimo patogumų prideda ir blogybių: kas antras vaikas nebemoka rišliai reikšti savo minčių... O, pamenanti, kaip pirmą kartą atvyko į Molėtus prieš 35 metus, „ kaip į ledą", nes nieks nežinojo šio darbo specifikos, tačiau tuometinis Švietimo vedėjas Jonas Mackonis, šiltai priėmė jauną specialistę, padėjo kuo galėjo...Tiesa, tuomet jaunoji logopedė į tėviškę grįžo jau ištekėjusi ir net su sūneliu Alfredu, o po 5 metų Molėtuose gimė duktė Laura. Paradoksas, bet gyvenimas su pirmąją meile – vyru Jonu, truko 25metus, o dabar jau 8 metus jie vienas kitą vadina tik kaimynais..."Dariau drastišką sprendimą, norėdama apsaugot, apgint šeimą, bet alkoholis paėmė viršų. Mes išbandėm visus įmanomus būdus, išskyrus jo paties ryžtą sustoti ir įvertint save. Dabar esame tik kaimynai trijų kambarių bute. Jis dažnai serga, tuomet būna reikalinga mano pagalba. Atvažiuoja vaikai, anūkai- gali bendrauti. Jam yra tik viena sąlyga- namuose nekelti triukšmo. Juk iš ligonio nieko daugiau ir negali reikalaut..."

Šiandieniniai šeimos džiaugsmai- dukros atsidavimas mokslinei veiklai biomedicinos srity, sūnaus, marčios ir 2 anūkų apsilankymai.

Ateitis- „potenciali senjora"

Su Kubiliumi„Dabar esi reikalingas iki 35 metų amžiaus- sako R. Andreikėnienė.- Anksčiau to nebuvo, todėl visi sunkiau išgyvena tą pereinamąjį laikotarpį. Kai moteris perlipa per 50 metų ribą- ji „potenciali senjora". Tam reikia ruoštis. Aš ruošiausi. Skaičiau daug literatūros. Kadangi jaunystės ir žavesio nesusigrąžinsi, energija irgi blėsta, o reikia būti solidžiai, brandžiai ir protingai... Šitame amžiaus tarpsny reikia mokėt rasti save iš naujo. Keista, bet tai, kas žavėjo anksčiau, dabar visai nežavi. Pavyzdžiui, negaliu žiūrėt draminių spektaklių, nes mane sujaukia, mieliau renkuosi baletą ar klasikinę muziką. Tai mane atgaivina. Šitame tarpsny turi apsispręst ir dėl draugų. Paprastai jų lieka kur kas mažiau... Pradedi galvot apie sveiką gyvenseną. Nebeleidi sau sėdėt prie TV, o eini į lauką, būni gamtoje." Gal todėl, kad rudenį gimusi, ponia Rita žavisi chrizantemomis, ramunėmis, bet labiausiai lauko gėlėmis. Turi ji ir labai buitiškų hobi: perka gražius rankšluosčius bei patalynę...

„Nebūk saldi- nugurgs, nebūk karti- išspjaus"

Su metais, deja, žemiškos silpnybės neišnyksta. Tą patį galima pasakyti ir apie politikus, ir apie visus žmones- mąsto vicemerė. Jos manymu, Lietuvoje yra per daug partijų. Galėtų būti tik dešinė, kairė ir centras. Visiems būtų lengviau susivokti. O dabar atrodo, kad tam tikras žmogus susikuria sau partiją. Beveik visos programos vienodos- IDEALIOS. Juk kuri gi negina žmogaus?... Molėtuose, laimei, politikos mažai, daugiau darbo, todėl parlamentinis patyrimas visada svarbu. Aš dar vis pasitikiu žmonėmis, nors visada prisimenu mamos žodžius: „nebūk saldi- nugurgs, nebūk karti- išspjaus." Tai vadinu savo žemiška silpnybe...

Alvydo Balandos nuotraukoje:

„Konservatorių žygyje" dviračiais po Lietuvą . Prie Luokesaičio ežero ( netoli Molėtų) kartu su TS – LKD pirmininku, LR Vyriausybės vadovu Andriumi Kubiliumi.

„Nesu tas, kuris kalba bet ką ir bet kaip...“

Stundys

Valentinas Stundys , kaip sakoma, žingsnis po žingsnio, savo kojomis ir galva, atėjęs į didžiąją politiką. Pradėjęs su Sąjūdžiu, aštuonerius metus mokytojavęs, septynerius vadovavęs Molėtų rajono švietimui, iš ketvirtos kadencijos rajono mero buvo išrinktas vienmandatėje rinkimų apylinkėje į Seimo narius. Jis – Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas, atstovaujantis Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams.

Sakoma, jog žmonės, nori to ar nenori, su amžiumi keičiasi. Neturiu omeny fizinių pokyčių, bet dvasinius ir psichologinius. Kiek pasikeitė Valentinas Stundys nuo mokytojo iki Seimo nario?

Buvau ir esu įsitikinęs, kad žmogaus paskirtis- realizuoti kaskart atsiveriančias naujas galimybes, jas kurti tobulinant save, ne stovėti ir džiaugtis, o eiti ir siekti naujų iššūkių. Jau gerokai anksčiau viešai sakiau, kad mokytojystė ir politika turi vieną bendrybę: čia svarbiausia ne savo asmeninio intereso siekimas, o Galiu atsakyti trumpai: kol gyveni, tol mokaisi. Sustojus prasideda žmogaus degradacija, dvasinė jo atžanga. tarnystė kitiems, darbas bendrajam gėriui. Suprantu, kad politinių sumaiščių aplinkybėse tokia pozicija gali pasirodyti neįtikėtina. Kas ką begalvotų, neabejoju, kad gyvenime svarbiausia neišduoti principų, nenusikalsti savo sąžinei. E.Hemingvėjus yra taikliai interviu Nobelio premijos nominavimo proga pasakęs: rašytojas, vienąkart parašęs netiesą, praranda savo kvalifikaciją. Tokia nuostata svarbi visiems, skleidžiantiems viešą žodį- ne tik rašytojui, bet ir politikui, mokytojui, žurnalistui...O šiaip Seimo nario patirtis neabejotina, ypač, kai turi daugiau informacijos, supranti, kad dažnai teisus ne tas, kuris aršiai ir nuožmiai kritikuoja, o tas, kuris yra negailestingos kritikos talžomas, nes dažniausia bus užmynęs kokiam klanui skaudamą vietą. Politikoje garsi kritika būna ir netikėlių savigyna. Tikiu, kad žmonės tai supranta, kad pedagogai padeda vaikams šiuos reiškinius suprasti. Man nuo studijų laikų išliko fakulteto dekano pamoka: abejok tuo, kas rašoma ir rodoma, netikėk aklai. Bene prie trisdešimt metų pasakyta išmintis ir šiandien gyvenimiška. Pedagogas turi mokyti analizuoti ir viešojo gyvenimo prasmes.

Ar giliai viduje nepagalvojate, jog šis Seimas Jus išmokys negerų dalykų, dėl ko paskui teks apgailestauti?...

Šiame prasme nebuvau ir nesu uolus besimokantis. Kita vertus, visuomenę vis bandoma įtikinti, kad Seimas- visų negerovių sankaupa, blogis ir nuodėmė. Toks įspūdis kuriamas viešojoje erdvėje kryptingai ir nuolat, bet pamirštame, kad rinkimuose mes visi rinkomės savarankiškai, balsavome tikėdami, o dabar pasiduodame manipuliacijoms ir pastangoms politiką "kakaduzuoti": sumenkinti, supaprastinti, suvulgarinti. Taip paneigiame savo rinkimų sprendimą? Turbūt ne, bėda ta, kad tarp Seimo, politinės Lietuvos institucijos, ir žmonių stovi ta jėga, kuri bando būti visuomenės nuomonės formuotoja- žiniasklaida. Dirbdamas Seime, dalyvauji parlamentinėje veikloje, diskutuoji įstatymus (beje, pagrindinis darbas vyksta komitetuose, tačiau jis niekam nerūpi- dėmesys sutelkiamas į Seimo posėdžius ir turiu nuvilti, kad čia tevyksta spektaklis visiems: daug kalbama, ironizuojama, šmaikštaujama, rungiamasi liežuvio aštrumu ir ,deja, tokie vaizdeliai tepatenka į žiniasklaidą). Visuomenė yra maitinama iškreiptu Seimo vaizdu. Vienoje novelėje H.Hesė gražiai rašė apie tai, kas yra viduje, tas atsispindi išorėje. Ir pasergėjo apie persikeitimą: kas yra išorėje, tas ir viduje. Taip, politikoje reikia stiprybės šios metamorfozės išvengti.

Man regis, Jūs visada žavėjotės naujovėmis. Molėtai, tiek Jums vadovaujant kultūrai ir švietimui, tiek apskritai rajonui, buvo naujovių erdvėje. Čia kūrėsi bendruomenės, čia keitėsi mokyklos, čia veikė naujas kultūros modelis ir t.t. Nepaisant to, Jums priekaištaujama, jog sugriovėte viską kas buvo gera, ir ne tik Molėtuose...

PosėdyjeSuprantu, kad politikui lemta daryti tokius veiksmus, kurie šiandien yra vertinami kritiškai. Tokia politiko lemtis- reformos, kaita yra nuolatinis šiuolaikinio gyvenimo būvis, o žmogus trokšta stabilumo ir aiškumo. Bet nėra pažangos be naujovių. Pokyčių būtinybę lemia daug veiksnių. Ir dabar neabejoju tomis reformomis, kurias įgyvendinome Molėtuose. Po kiek laiko kitos savivaldybės irgi pasuko panašiu keliu. Toks buvau, toks ir esu. Pavyzdžiui, politikų opozicionierų kritikos sulaukė Mokslo ir studijų įstatymas, pradėjęs esminę mokslo ir studijų įstaigų reformą. Džiaugiausi, kai Prezidentės susitikime su mūsų komitetu vienam opozicijos atstovui pradėjus peikti šią reformą, valstybės vadovė pastebėjo, kad privalome žvelgti į ateitį, o ne nuolat apgailestauti dėl praeities, kur ne viskas buvo gerai. Tokio pozityvaus požiūrio mes kartais pristingame, nuolat malamės tarp neišvengiamos ateities ir nuolat eskaluojamos sovietinės nostalgijos. O ir sąmoningai siekiama klaidinti visuomenę, gąsdinti, sėti abejones. Tai į niekur vedanti savanaudiška pozicija. Kaita neišvengiama.

Kas kitas, jei ne Jūs, turėtumėt išmanyti švietimo reformą, bet kodėl joje tiek painiavos, kaip, beje, ir sveikatos reformoje. Toks įspūdis, kad reforma - numesta iš kito pasaulio, funkcionuojanti kitame laike... Ar lietuvis toks gudrus, kad vadovautis 10 Dievo įstatymų ar Lietuvos Konstitucija – jam per menka ir reikalinga proto mankšta su kryžiažodžiais - reformomis?

Galėčiau diskutuoti dėl tariamos painiavos, jei būtų aiškūs argumentai, kas yra blogai. Galiu tepriminti, kad išorės ekspertai nuolat mūsų buvusias valdžias ragino reformuoti daugelį sektorių, taip pat ir Jūsų minimus dėl paprastos priežasties- jie neefektyvūs, brangūs, neatitinkantys valstybės galimybių. Štai opozicijos aršiai kritikuojama mokyklų tinklo pertvarka pradėta 2002 metais: būtent tada apsispręsta, kad vidurinių mokyklų akreditacija, gimnazijų išgryninimas vyks iki 2012 metų. Kas tuomet buvo daugumos ašis? Keista, tie, kurie šiandien kritikuoja savo pradėtą svarbią mokyklų reformą- socialdemokratai. Būtent tada priimti sprendimai, kad neliks vidurinių mokyklų. Politikų nenuoseklumas ir kultūros stygius yra bėda, tik ne kitas pasaulis ar dar kas nors. Deja, politikai linkę pataikauti, per maža juose ambicijų diskutuoti dėl sprendimų būtinumo. Ko verti politikai, jei, vos atsidūrę opozicijoje, jie išsižada savo ankstesnės politikos? Deja, mūsų rinkėjas kartais linkęs patikėti tokiu politikų nenuoseklumu.

Viešumoje buvote labai tolerantiškas žmogus, tarp bendražygių – tas, kuriuo visada buvo galima pasitikėti... O šeimoje?

Su šeimaDžiaugiuosi, kad kasvakar sugrįžtu į Molėtus, į namus, į šeimą. Politika ardo dvasinį integralumą, šeima ir namai padeda atkurti ramybę ir pusiausvyrą. Tolerancijos stygius man yra įprastas ir viešumoje, ir šeimoje. Tokią pačią dvasinę pilnatvę mes su šeima išgyvename ir kartu, ir savo tėviškėse. Gaila, bet buvimas politikoje vagia laiką šeimai. Tolerancija, kaip ir dirbant meru, visada yra didesnė iš žmonos ir dukrų- dėmesio skola artimiesiems yra politiko įtampos veiksnys, skatinantis neapleisti savo priedermių.

Kai kurie molėtiškiai dar prisimena tuos laikus, kai eidavo į renginį, kad pasiklausytų gražios V. Stundžio kalbos. Suprantu, kad tam daugiau turėdavote laiko, nors oratoriaus menas Jums turbūt nesvetimas. Ar šiandien dar lieka laiko knygai?

Turiu pripažinti, kad viešai kalbėti, būdamas Seimo nariu, turiu kur kas dažniau. Kad būtų suprantamiau, pasakysiu kasdienišką pavyzdį. Pastarosiomis dienomis skaičiau pranešimą tikybos mokytojų konferencijoje apie dorinį ugdymą mokykloje, Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos sesijoje - apie visuomenės informavimo problemas, atsakiau į kelis interviu apie skaitmeninės televizijos diegimo reikalus Lietuvoje, apie multikultūrinį švietimą, apie lyderystės ugdymą mokykloje, poryt- Švedijos žurnalistė kamantinės apie seksualinių mažumų teises Lietuvoje, turiu pasiruošti diskusijai Prezidentūroje apie žiniasklaidos laisvę ir atsakomybę, atsakyti per savaitę į leidinio "Miškai" klausimus apie nepriklausomybės lūkesčius ir neišsipildymus ir kt. Tie darbeliai yra šalia kitos parlamentinės veiklos. Toks ritmas yra įprastas, todėl turi domėtis daug kuo, nebūtinai pačiam reikšmingais dalykais. Nesu tas, kuris kalba bet ką ir bet kaip. Žinoma, dvasinei sveikatai palaikyti reikia ir eilėraščio, ir novelės, ir gero filmo.

Būdamas taip arti ( ir taip toli) žmonių gal pasiūlytumėte kokį išgyvenimo receptą, pavyzdžiui, kaip išlaikyti literatūriškumo dvasią provincijoje?

. Įspūdingai taikliai apie provinciją ir kuriančiąją dvasią rašė V.Daujotytė, apmąstydama Šatrijos Raganos gyvenimo pamokas Židikuose, gūdžioj provincijoj( ją su šeima, be kitų vietų, pernai aplankėme- tiesiog magėjo ten pabūti: taip, nuošali Žemaitijos vietovė, kurioje šviečiasi labdarės rašytojos pėdsakai). Profesorė svarstė, kad provincija tampa dvasios centru, kai čia iš visų jėgų kuriama tai, ko nėra. Provincija- ne vieta, o stygius šviečiančių ir kitus telkiančių žmonių. Nepaskęsti buities verpete, siekti kilnumo aukštumų. Kaip viduje, taip ir išorėje. Galiausia, ar mes kuriame tai, ko nėra? Ar tik laukiame, kad kiti ką nors padarytų?...

Dėkoju už atsakymus.

Alvydo Balandos nuotraukos, su šeima nuotrauka iš asmeninio albumo.