Trečiadienio istorijos su daktaru iš Žiogaičių
Neabejoju, kad dauguma manote, jog tokio daktaro nežinote, bet... jei tik pasakysiu jo vardą ir pavardę – Virgilijus Rimavičius, kaip mat atsiras šypsena veide. Daktaras tai iš Giedraičių, bet visi žino, kad trečiadienis – daktaro diena Molėtuose, nes jau 15 metų jis dirba budinčiu gydytoju Molėtų ligoninėje. O mane labiau domino tai, ką žino ne visi, arba, ką jau spėjo pamiršti...
„Kalčiausias" mokytojos raštelis
Tiesą sakant, sunku ir suprasti, kada ir kur Virgilijus Rimavičius mindė Žemaitijos žemę, nė negalvodamas gaudyti žiogų Žiogaičių pievose, bet, kadangi jis baigė mokyklą Mažeikiuose, tai ir laiko save mažeikiškiu. Iš tėvo pusės bus paveldėjęs neįskaitomą raštą, nes visi Rimavičiai turėjo nemalonę nuo Dievo – raides kreivazoti. Mokytoja, matyt, supratusi, kad nesugebės pakeisti situacijos į gera, parašė pranašišką raštelį : „Tau, Rimavičiau, su tokiu raštu, tai tik daktaru būt!" Tenka tik apgailestauti, kad to raštelio, kurį šiandien būtų vertėję įsirėminti, daktaras jau neišsaugojo. O iš mamos, tikros žemaitės, matyt, bus paveldėjęs gerą galvą ir atmintį. Kai mama dirbo anuomet vadintame Pasų stale, nes rašė kaligrafiškai, tai , atsitikus kokiai bėdai, milicininkai iškart važiuodavo į jų kiemą. Mat mama pagal parodytą nuotrauką galėjusi pasakyti tikslią gimimo datą, šeimos narius ir daugybę kitokių dalykų, žodžiu, buvo gyvasis ir pirmasis milicijos duomenų bankas... Mažasis Virgilijus labai mėgo skaityti. Bibliotekoje buvo perskaitęs visas knygas, kad kitąkart bibliotekininkės pagalvodavusios, ar tas knygas jis perskaito, o gal tik pavarto ir atneša atgal. Tai buvo ir egzaminuoti pradėjusios, kad įsitikintų , arba išsklaidytų savo abejones. Dėl tokio knyginio apsėdimo berniukui nuolat kliūdavo nuo mamos, kuri ateidavo pasižiūrėti, ar naktį po antklode Virgilijus neskaito knygų, o jis, žinoma, skaitydavo... Mokykloje jis elgėsi gana laisvai, sako, nėra ruošęs namų darbų, nes mokymo programa jam buvusi per lengva, o turint tokią galvą, viskas joje ir likdavo... Tačiau vis dėlto, Virgilijus turėjo akivaizdžią bėdą – jam nesisekdavo braižyba. O kur berniukui dėtis, kai visose „berniukiškose" profesijose būdavo privaloma braižyba? Čia į pagalbą atėjo bendramokslis, motyvuodamas, kad jis važiuoja į Kauną – mokytis medicinos, tai gal norįs ir jis... Virgilijus pasirašė po tokia mintim ir kartu nuvyko pasiryžęs būti daktaru. Aišku, sėkmė jam buvo palanki, o draugas neįstojo, tačiau tapo KPI „naftininku" . Na, o kadangi, kaip minėjau, Virgilijus žiogų negaudė ir nieko jiems neoperavo, tai natūralu, kad tapo terapeutu...
„Kalčiausia" žmonos draugė?
Kaip dažniausiai nutinka – studijos suveda du žmones. Virgilijus trečiame kurse vedė būsimą stomatologę Liną su kuria kartu žingsniuoja jau daugiau nei 40 metų. Užaugino du sūnus, vyresnėlis jau ir anūką Dominyką padovanojo... Turbūt džiaugiasi, tapęs dieduku, nors anūkas kol kas tik močiutės vardą moka ištarti... Aną kartą skambina Virgilijaus sesė, pradinių klasių mokytoja, ir sako, kad astrologė Palmira „liepia" paminklą statyti tam, kuris su zodiako ženklu avinu gyvena, „o ką jau mums sakyti, kai abu esame avinai" – šaiposi daktaras, – taip ir „kenčiam"... Lina – šaunuolė, ji kiekvieną rytą anksti keliasi ir eina sportuot, o aš tai tingiu" – paatvirauja vyras. Žinau, kad Rimavičių šeima mėgsta keliauti, išmėgintos ir poilsinės kelionės užsienyje, ir piligriminės, į kurias juos įtraukė Linos studijų draugė, „Carito" vadovė Aurelija Lukošienė. Išeitų, kad gyvenimo būdą paįvairinti bus padėjusi žmonos draugė? Tačiau Virgilijus skuba paneigti tokias mano mintis, priskirdamas didžiumą nuopelnų sau: juk visai galimas dalykas, kad „studijų metais Lina ir draugavo su manim, kad visur vedžiausi..." Su savo mašina jie buvo toliausiai nuvykę iki Juodkalnijos, ilsėjosi Budvos mieste, ant Adrijos jūros pakrantės. Keliavo ir po plačiąją Europą, tačiau, anot V. Rimavičiaus, dabar jiems yra artimesnės piligriminės kelionės, nes čia susirenka kitokie žmonės, užsimezga grupinis ryšis, o ir ekskursija tampa visai kitokia, juk skiriasi, kur ekskursiją veda gidas „medine" kalba, ir kur pasakoja kunigas ar vienuolis... Be to, šios kelionės yra fiziškai sunkesnės... Piligriminėse kelionėse pabuvota Lenkijoje, Italijoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Maltoje, Izraelyje, aplankant Palestiną ir Jordaniją... „Mes labai branginam savaitgalius,– sako Virgilijus, – todėl stengiamės suplanuoti veiklas. Kai Giedraičių klebonas paklausia, kodėl sekmadienį nematė šv. Mišiose, sakau, kad buvau kitoje bažnyčioje. Iš tiesų, mūsų maršrutai labai aiškūs: Giedraičiai-Joniškis- Čiobiškis-Mažeikiai, ten, kur yra artimųjų... Bažnyčiose aš dažniausiai „užmiegu", tokia lengva meditacija, nes nusikeliu į aplankytas piligrimines vietas, minimas Šv. Rašto skaitiniuose. Tik Joniškio bažnyčioje taip nenutinka, nes ten suolai per maži ir aš į juos netelpu... „ – šypsosi daktaras ir priduria, kad vienoje piligriminių kelionių, Maltoje, bažnyčioje skaitinį skaitė žemaitiškai, paaiškindamas kitiems piligrimams, kad Dievo žodis turi būti suprantamas visomis kalbomis.
„Kalčiausias" Padėkos angelas...
Na, nebūtų daktaras žinomas, jei neturėtų pacientų, o pacientų neturėtų, jei nebūtų žinomas. Būti žinomu, galima ir nebūnant geru daktaru, bet Virgilijus Rimavičius daugiau geras, nei blogas. Jei būtų kitaip, ar gi galėtų jis turėti privačią ambulatoriją Giedraičiuose su 1300 prisirašiusiųjų pacientų? Nuo 1983-ųjų – keitėsi jų amžius, nes vieni iškeliaudavo į Mirties šalį, kiti atkeliaudavo į Vaikystės šalį, o šiandien yra ir migruojančių po Valstybių šalis, bet grįžtančių, pavyzdžiui, gydytis dantų. Anuomet Giedraičių ambulatorija garsėjo kaip vienintelė Molėtų rajone, kur vietoje įprastos medicinos sesers dirbo med. broliukas, bet laikas eina greičiau, negu geba pasivyti prisiminimai, o ir broliukas jau iškeliavęs į mirusiųjų karalystę... Šiandien VšĮ „ Molėtų rajono Giedraičių ambulatorijoje" dirba 4 žmonės. Atėjusiems pacientams reikia laukti maždaug 15 minučių. Tačiau prieš dešimtmetį, kai ši viešoji įstaiga dar priklausė savivaldybei, sako, kiek daug buvo norinčių kontroliuoti, tikrinti, audituoti, ne kartą tekę pyktis... O žemaitis, juk visada teisus... Atrodė, kad vienas ant kito „akies neturi" nei pats V. Rimavičius, nei meras Stasys Žvinys, tačiau pirmasis ranką ištiesė meras, pernai, per kalėdinį mero vakarą, įteikdamas Padėkos angelą už dėmesingumą pacientams ir atsakingą darbą sergint šio krašto žmonių sveikatą. Angelas, atsidūręs Giedraičių ambulatorijoje, ir toliau padeda sergėti žmonių sveikatą. Per tą angelą, matyt, ir į politiką buvo sugrįžęs, nes kol jo ambulatorijos steigėju buvo savivaldybė, tol jis negalėjo dalyvauti politikoje, o dabar rankos buvo atrištos. Buvęs tautininkas, dabar tik sąrašinis ir nemokantis mokesčių, panoro eiti su konservatoriais, bet, kad tie konservatoriai Molėtuose susipynę ir persipynę ... Ėjo daktaras pas administratorių S. Jauneiką, o užtaikė ant mero S. Žvinio, paspaudė viens kitam rankas ir pasuko su „Molėtais kartu". Išeitų, kad Padėkos Angelas nuvedė iki šeimininko... Sako, reiks laukt kitų rinkimų...
„Nekalčiausi" daktaro vaistai
Verygos, Sveikatos apsaugos ministro, jis nemėgsta taip pat, kaip ir bet kuris pacientas, bet, kad „nuėmė nuo galvos" tuos vaikų sveikatos pažymėjimus ir pamokų pateisinimus – tai yra dėkingas. Aišku, jis Verygos gali nemėgti dar ir dėl to, kad rūko ir mėgsta alų, bet juk kiekvienas randa sau malonumų tokių, kokių tik geidžia. Greta šių daktaras turi dar malonumą, neatsiejamą su sveikata – pirtis. Jo aplinkoje jų net ketvertas. Pirtis ir kubilas sodyboje Joniškyje, nekalbant jau apie Arino ežero malonumus, ir dvi Giedraičiuose, nors planuose buvo ir baseinas. Įdomu tai, kad daktaras, kuris nemėgo braižybos, viską nusibraižo ir pasidaro pats, o ko negali pats, tuomet savo norus papasakoja meistrui, nes jo brėžinių kiti neįskaito. Sako, pirmosios statybų pamokos buvusios Žiogaičiuose, o paskui jau „treniruotės" pas draugus, kol atėjo iki savo kiemo... O čia jau, ką sugalvojo, tą pasidarė... Sugalvojo, sodybos kieme pasodino kaštoną, juk Kaštonų gatvėje gyvena, o kadangi tai poilsio vieta, tai jokių išmaniųjų ir net televizoriaus. Sodyboje tik poilsiaujama ir skaitomos knygos. Jo pacientai, kaip ir kiti žmonės, šiandien daugiausia serga hipertoninėmis, radikuliopatijos ligomis ir pasitaiko, kad susižeidžia, o tai jau traumos, kurių jis negydo, bet sprendžia dėl žmogaus nedarbingumo... Dabar pats skiepijimosi metas nuo gripo, daktaras kiekvienais metais pasiskiepija ir neserga. Tarp jo pacientų irgi atsiranda vis daugiau norinčių pasiskiepyti. Sako, turėjęs pacientą, kuris pasiskiepijo ir nesirgo gripu, o jo šeima sirgo, tai žmogus turėjo juos slaugyti, sakė, nebesiskiepys vien dėl to vargo, kurį patyrė slaugydamas kitus šeimos narius, tačiau po metų atėjo ir vėl pasiskiepijo. Taigi, skiepytis verta...
Daktaras buvo iš tų laimingųjų, kuris iš arti matė du Popiežius – Pranciškų ir Joną Paulių II, gali būti, kad jų palaiminimas suteikia stiprybės nelengvame daktaro kelyje, gydant ir keičiant kitų gyvenimus, bet galbūt yra dar vienas prigimtinis bruožas, atėjęs iš tėvo giminės, kad kiekvienam faktui privalu turėti savą istoriją... Todėl, kas nori pagyti ne tik nuo vaistų, bet ir nuo daktaro istorijų ir patarimų, kuriuos jis gali dalyti ir naktį, sirgimo diena „renkasi" trečiadienį...
Nuotraukoje – Vienas gydytojo Virgilijaus Rimavičiaus trečiadienis
Moteris, laikiusi keturias kertes...
Beveik visos moterys kažkuriame gyvenimo tarpsny laiko tris namo kampus, o ypač tvirtos- pajėgia atlaikyti ir tą ketvirtą, priskirtiną vyrams, ir dar daugiau... Moters tvirtybė dažnai slypi dvasios stiprybėje bei šeimos darnoje, tačiau ilgainiui, ir viena, ir kita tampa nebemadingomis, ant išlikimo ribos stovinčiomis vertybėmis. O kartais nutinka visai neplanuotų dalykų, kurie apverčia aukštyn kojom ketinimus ir siekiamybes... Rita Andreikėnienė, sako, jog yra Čivylių kaimo vaikas, o jei kam neaišku- patikslina- nuo Suginčių. Užaugusi sėsliame kaime, kur kiekvienas turi savo žemės, kur nėra geriančių ar probleminių šeimų, kur išaugusių vaikų laisvalaikis tampa nuolatiniu važiavimu pas tėvus, jų lankymu ir priežiūra. Čia , matyt, ir glūdi tos konservatyvumo šaknys- ką ir patvirtina ponia Rita, paminėdama, jog tėvukai, Janina ir Juozas Židoniai- patys pirmieji buvo ir yra konservatorių sąraše, o Ritos broliai- irgi prijaučiantys šiai politinei grupuotei. Tik vienas Vilniuje, o kitas Joniškyje- Molėtų konservatoriai jiems tolokai. Politikės duona R. Andreikėnienė jau senokai ir „užsikanda, ir pasigardžiuoja", bet, kai jau buvo nusprendusi sudalyvauti rinkimuose ir pasitraukti- likimas mestelėjo įdomų smūgį- tiesiu taikymu į vicemerę.
Profesija- „ledas", vyras- „kaimynas"
Būdama užsiėmusi tiek politinėj, tiek profesinėj- logopedės veikloj, sako, jau ne vieną likimo pokytį yra išbandžiusi. Žiūrėk, dirbi kelerius metus vienoj darbovietėj ir pajunti, kad jau duobė, likimas žvilgteli, ir Rita atsiranda kitoje aplinkoje, bet logopedė. Dabar jos manymu, trūksta tokių specialistų ne tik rajone, bet ir Lietuvoje, nes naujosios technologijos prie gyvenimo patogumų prideda ir blogybių: kas antras vaikas nebemoka rišliai reikšti savo minčių... O, pamenanti, kaip pirmą kartą atvyko į Molėtus prieš 35 metus, „ kaip į ledą", nes nieks nežinojo šio darbo specifikos, tačiau tuometinis Švietimo vedėjas Jonas Mackonis, šiltai priėmė jauną specialistę, padėjo kuo galėjo...Tiesa, tuomet jaunoji logopedė į tėviškę grįžo jau ištekėjusi ir net su sūneliu Alfredu, o po 5 metų Molėtuose gimė duktė Laura. Paradoksas, bet gyvenimas su pirmąją meile – vyru Jonu, truko 25metus, o dabar jau 8 metus jie vienas kitą vadina tik kaimynais..."Dariau drastišką sprendimą, norėdama apsaugot, apgint šeimą, bet alkoholis paėmė viršų. Mes išbandėm visus įmanomus būdus, išskyrus jo paties ryžtą sustoti ir įvertint save. Dabar esame tik kaimynai trijų kambarių bute. Jis dažnai serga, tuomet būna reikalinga mano pagalba. Atvažiuoja vaikai, anūkai- gali bendrauti. Jam yra tik viena sąlyga- namuose nekelti triukšmo. Juk iš ligonio nieko daugiau ir negali reikalaut..."
Šiandieniniai šeimos džiaugsmai- dukros atsidavimas mokslinei veiklai biomedicinos srity, sūnaus, marčios ir 2 anūkų apsilankymai.
Ateitis- „potenciali senjora"
„Dabar esi reikalingas iki 35 metų amžiaus- sako R. Andreikėnienė.- Anksčiau to nebuvo, todėl visi sunkiau išgyvena tą pereinamąjį laikotarpį. Kai moteris perlipa per 50 metų ribą- ji „potenciali senjora". Tam reikia ruoštis. Aš ruošiausi. Skaičiau daug literatūros. Kadangi jaunystės ir žavesio nesusigrąžinsi, energija irgi blėsta, o reikia būti solidžiai, brandžiai ir protingai... Šitame amžiaus tarpsny reikia mokėt rasti save iš naujo. Keista, bet tai, kas žavėjo anksčiau, dabar visai nežavi. Pavyzdžiui, negaliu žiūrėt draminių spektaklių, nes mane sujaukia, mieliau renkuosi baletą ar klasikinę muziką. Tai mane atgaivina. Šitame tarpsny turi apsispręst ir dėl draugų. Paprastai jų lieka kur kas mažiau... Pradedi galvot apie sveiką gyvenseną. Nebeleidi sau sėdėt prie TV, o eini į lauką, būni gamtoje." Gal todėl, kad rudenį gimusi, ponia Rita žavisi chrizantemomis, ramunėmis, bet labiausiai lauko gėlėmis. Turi ji ir labai buitiškų hobi: perka gražius rankšluosčius bei patalynę...
„Nebūk saldi- nugurgs, nebūk karti- išspjaus"
Su metais, deja, žemiškos silpnybės neišnyksta. Tą patį galima pasakyti ir apie politikus, ir apie visus žmones- mąsto vicemerė. Jos manymu, Lietuvoje yra per daug partijų. Galėtų būti tik dešinė, kairė ir centras. Visiems būtų lengviau susivokti. O dabar atrodo, kad tam tikras žmogus susikuria sau partiją. Beveik visos programos vienodos- IDEALIOS. Juk kuri gi negina žmogaus?... Molėtuose, laimei, politikos mažai, daugiau darbo, todėl parlamentinis patyrimas visada svarbu. Aš dar vis pasitikiu žmonėmis, nors visada prisimenu mamos žodžius: „nebūk saldi- nugurgs, nebūk karti- išspjaus." Tai vadinu savo žemiška silpnybe...
Alvydo Balandos nuotraukoje:
„Konservatorių žygyje" dviračiais po Lietuvą . Prie Luokesaičio ežero ( netoli Molėtų) kartu su TS – LKD pirmininku, LR Vyriausybės vadovu Andriumi Kubiliumi.
„Nesu tas, kuris kalba bet ką ir bet kaip...“
Valentinas Stundys , kaip sakoma, žingsnis po žingsnio, savo kojomis ir galva, atėjęs į didžiąją politiką. Pradėjęs su Sąjūdžiu, aštuonerius metus mokytojavęs, septynerius vadovavęs Molėtų rajono švietimui, iš ketvirtos kadencijos rajono mero buvo išrinktas vienmandatėje rinkimų apylinkėje į Seimo narius. Jis – Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas, atstovaujantis Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams.
Sakoma, jog žmonės, nori to ar nenori, su amžiumi keičiasi. Neturiu omeny fizinių pokyčių, bet dvasinius ir psichologinius. Kiek pasikeitė Valentinas Stundys nuo mokytojo iki Seimo nario?
Buvau ir esu įsitikinęs, kad žmogaus paskirtis- realizuoti kaskart atsiveriančias naujas galimybes, jas kurti tobulinant save, ne stovėti ir džiaugtis, o eiti ir siekti naujų iššūkių. Jau gerokai anksčiau viešai sakiau, kad mokytojystė ir politika turi vieną bendrybę: čia svarbiausia ne savo asmeninio intereso siekimas, o Galiu atsakyti trumpai: kol gyveni, tol mokaisi. Sustojus prasideda žmogaus degradacija, dvasinė jo atžanga. tarnystė kitiems, darbas bendrajam gėriui. Suprantu, kad politinių sumaiščių aplinkybėse tokia pozicija gali pasirodyti neįtikėtina. Kas ką begalvotų, neabejoju, kad gyvenime svarbiausia neišduoti principų, nenusikalsti savo sąžinei. E.Hemingvėjus yra taikliai interviu Nobelio premijos nominavimo proga pasakęs: rašytojas, vienąkart parašęs netiesą, praranda savo kvalifikaciją. Tokia nuostata svarbi visiems, skleidžiantiems viešą žodį- ne tik rašytojui, bet ir politikui, mokytojui, žurnalistui...O šiaip Seimo nario patirtis neabejotina, ypač, kai turi daugiau informacijos, supranti, kad dažnai teisus ne tas, kuris aršiai ir nuožmiai kritikuoja, o tas, kuris yra negailestingos kritikos talžomas, nes dažniausia bus užmynęs kokiam klanui skaudamą vietą. Politikoje garsi kritika būna ir netikėlių savigyna. Tikiu, kad žmonės tai supranta, kad pedagogai padeda vaikams šiuos reiškinius suprasti. Man nuo studijų laikų išliko fakulteto dekano pamoka: abejok tuo, kas rašoma ir rodoma, netikėk aklai. Bene prie trisdešimt metų pasakyta išmintis ir šiandien gyvenimiška. Pedagogas turi mokyti analizuoti ir viešojo gyvenimo prasmes.
Ar giliai viduje nepagalvojate, jog šis Seimas Jus išmokys negerų dalykų, dėl ko paskui teks apgailestauti?...
Šiame prasme nebuvau ir nesu uolus besimokantis. Kita vertus, visuomenę vis bandoma įtikinti, kad Seimas- visų negerovių sankaupa, blogis ir nuodėmė. Toks įspūdis kuriamas viešojoje erdvėje kryptingai ir nuolat, bet pamirštame, kad rinkimuose mes visi rinkomės savarankiškai, balsavome tikėdami, o dabar pasiduodame manipuliacijoms ir pastangoms politiką "kakaduzuoti": sumenkinti, supaprastinti, suvulgarinti. Taip paneigiame savo rinkimų sprendimą? Turbūt ne, bėda ta, kad tarp Seimo, politinės Lietuvos institucijos, ir žmonių stovi ta jėga, kuri bando būti visuomenės nuomonės formuotoja- žiniasklaida. Dirbdamas Seime, dalyvauji parlamentinėje veikloje, diskutuoji įstatymus (beje, pagrindinis darbas vyksta komitetuose, tačiau jis niekam nerūpi- dėmesys sutelkiamas į Seimo posėdžius ir turiu nuvilti, kad čia tevyksta spektaklis visiems: daug kalbama, ironizuojama, šmaikštaujama, rungiamasi liežuvio aštrumu ir ,deja, tokie vaizdeliai tepatenka į žiniasklaidą). Visuomenė yra maitinama iškreiptu Seimo vaizdu. Vienoje novelėje H.Hesė gražiai rašė apie tai, kas yra viduje, tas atsispindi išorėje. Ir pasergėjo apie persikeitimą: kas yra išorėje, tas ir viduje. Taip, politikoje reikia stiprybės šios metamorfozės išvengti.
Man regis, Jūs visada žavėjotės naujovėmis. Molėtai, tiek Jums vadovaujant kultūrai ir švietimui, tiek apskritai rajonui, buvo naujovių erdvėje. Čia kūrėsi bendruomenės, čia keitėsi mokyklos, čia veikė naujas kultūros modelis ir t.t. Nepaisant to, Jums priekaištaujama, jog sugriovėte viską kas buvo gera, ir ne tik Molėtuose...
Suprantu, kad politikui lemta daryti tokius veiksmus, kurie šiandien yra vertinami kritiškai. Tokia politiko lemtis- reformos, kaita yra nuolatinis šiuolaikinio gyvenimo būvis, o žmogus trokšta stabilumo ir aiškumo. Bet nėra pažangos be naujovių. Pokyčių būtinybę lemia daug veiksnių. Ir dabar neabejoju tomis reformomis, kurias įgyvendinome Molėtuose. Po kiek laiko kitos savivaldybės irgi pasuko panašiu keliu. Toks buvau, toks ir esu. Pavyzdžiui, politikų opozicionierų kritikos sulaukė Mokslo ir studijų įstatymas, pradėjęs esminę mokslo ir studijų įstaigų reformą. Džiaugiausi, kai Prezidentės susitikime su mūsų komitetu vienam opozicijos atstovui pradėjus peikti šią reformą, valstybės vadovė pastebėjo, kad privalome žvelgti į ateitį, o ne nuolat apgailestauti dėl praeities, kur ne viskas buvo gerai. Tokio pozityvaus požiūrio mes kartais pristingame, nuolat malamės tarp neišvengiamos ateities ir nuolat eskaluojamos sovietinės nostalgijos. O ir sąmoningai siekiama klaidinti visuomenę, gąsdinti, sėti abejones. Tai į niekur vedanti savanaudiška pozicija. Kaita neišvengiama.
Kas kitas, jei ne Jūs, turėtumėt išmanyti švietimo reformą, bet kodėl joje tiek painiavos, kaip, beje, ir sveikatos reformoje. Toks įspūdis, kad reforma - numesta iš kito pasaulio, funkcionuojanti kitame laike... Ar lietuvis toks gudrus, kad vadovautis 10 Dievo įstatymų ar Lietuvos Konstitucija – jam per menka ir reikalinga proto mankšta su kryžiažodžiais - reformomis?
Galėčiau diskutuoti dėl tariamos painiavos, jei būtų aiškūs argumentai, kas yra blogai. Galiu tepriminti, kad išorės ekspertai nuolat mūsų buvusias valdžias ragino reformuoti daugelį sektorių, taip pat ir Jūsų minimus dėl paprastos priežasties- jie neefektyvūs, brangūs, neatitinkantys valstybės galimybių. Štai opozicijos aršiai kritikuojama mokyklų tinklo pertvarka pradėta 2002 metais: būtent tada apsispręsta, kad vidurinių mokyklų akreditacija, gimnazijų išgryninimas vyks iki 2012 metų. Kas tuomet buvo daugumos ašis? Keista, tie, kurie šiandien kritikuoja savo pradėtą svarbią mokyklų reformą- socialdemokratai. Būtent tada priimti sprendimai, kad neliks vidurinių mokyklų. Politikų nenuoseklumas ir kultūros stygius yra bėda, tik ne kitas pasaulis ar dar kas nors. Deja, politikai linkę pataikauti, per maža juose ambicijų diskutuoti dėl sprendimų būtinumo. Ko verti politikai, jei, vos atsidūrę opozicijoje, jie išsižada savo ankstesnės politikos? Deja, mūsų rinkėjas kartais linkęs patikėti tokiu politikų nenuoseklumu.
Viešumoje buvote labai tolerantiškas žmogus, tarp bendražygių – tas, kuriuo visada buvo galima pasitikėti... O šeimoje?
Džiaugiuosi, kad kasvakar sugrįžtu į Molėtus, į namus, į šeimą. Politika ardo dvasinį integralumą, šeima ir namai padeda atkurti ramybę ir pusiausvyrą. Tolerancijos stygius man yra įprastas ir viešumoje, ir šeimoje. Tokią pačią dvasinę pilnatvę mes su šeima išgyvename ir kartu, ir savo tėviškėse. Gaila, bet buvimas politikoje vagia laiką šeimai. Tolerancija, kaip ir dirbant meru, visada yra didesnė iš žmonos ir dukrų- dėmesio skola artimiesiems yra politiko įtampos veiksnys, skatinantis neapleisti savo priedermių.
Kai kurie molėtiškiai dar prisimena tuos laikus, kai eidavo į renginį, kad pasiklausytų gražios V. Stundžio kalbos. Suprantu, kad tam daugiau turėdavote laiko, nors oratoriaus menas Jums turbūt nesvetimas. Ar šiandien dar lieka laiko knygai?
Turiu pripažinti, kad viešai kalbėti, būdamas Seimo nariu, turiu kur kas dažniau. Kad būtų suprantamiau, pasakysiu kasdienišką pavyzdį. Pastarosiomis dienomis skaičiau pranešimą tikybos mokytojų konferencijoje apie dorinį ugdymą mokykloje, Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos sesijoje - apie visuomenės informavimo problemas, atsakiau į kelis interviu apie skaitmeninės televizijos diegimo reikalus Lietuvoje, apie multikultūrinį švietimą, apie lyderystės ugdymą mokykloje, poryt- Švedijos žurnalistė kamantinės apie seksualinių mažumų teises Lietuvoje, turiu pasiruošti diskusijai Prezidentūroje apie žiniasklaidos laisvę ir atsakomybę, atsakyti per savaitę į leidinio "Miškai" klausimus apie nepriklausomybės lūkesčius ir neišsipildymus ir kt. Tie darbeliai yra šalia kitos parlamentinės veiklos. Toks ritmas yra įprastas, todėl turi domėtis daug kuo, nebūtinai pačiam reikšmingais dalykais. Nesu tas, kuris kalba bet ką ir bet kaip. Žinoma, dvasinei sveikatai palaikyti reikia ir eilėraščio, ir novelės, ir gero filmo.
Būdamas taip arti ( ir taip toli) žmonių gal pasiūlytumėte kokį išgyvenimo receptą, pavyzdžiui, kaip išlaikyti literatūriškumo dvasią provincijoje?
. Įspūdingai taikliai apie provinciją ir kuriančiąją dvasią rašė V.Daujotytė, apmąstydama Šatrijos Raganos gyvenimo pamokas Židikuose, gūdžioj provincijoj( ją su šeima, be kitų vietų, pernai aplankėme- tiesiog magėjo ten pabūti: taip, nuošali Žemaitijos vietovė, kurioje šviečiasi labdarės rašytojos pėdsakai). Profesorė svarstė, kad provincija tampa dvasios centru, kai čia iš visų jėgų kuriama tai, ko nėra. Provincija- ne vieta, o stygius šviečiančių ir kitus telkiančių žmonių. Nepaskęsti buities verpete, siekti kilnumo aukštumų. Kaip viduje, taip ir išorėje. Galiausia, ar mes kuriame tai, ko nėra? Ar tik laukiame, kad kiti ką nors padarytų?...
Dėkoju už atsakymus.
Alvydo Balandos nuotraukos, su šeima nuotrauka iš asmeninio albumo.