"Kai širdyje pavasaris, akys mato tik jo šėlionės ženklus. Ateini į žydintį sodą, atsistoji po obelimi. Jautiesi lyg Rojuj..." – Nijolės Navikienės eilutės po dukters Anelės piešiniu. Molėtuose turbūt nėra kito tokio artimo kūrybinio dueto, papildančio viens kitą .Mama išleido penkias poezijos knygas, kurios išperkamos, nespėjus jų pristatyti į knygyną, o duktė pristatė ketvirtąją personalinę kūrybos parodą: "Esu, kai piešiu..." Molėtų viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje. Nors galima ginčytis ir sakyti, jog mamos ir dukters – lygios galimybės, mat jos sukurtas ciklas "Metų laikai" – neseniai padovanotas Almos Adamkienės fondui, kuris bendradarbiauja su Molėtų gimnazija. O dar visai neseniai dalyvauta ir grupinėje parodoje „Angelai" Molėtų bibliotekos „Rūbinės" galerijoje.

Anelė Navikaitė - Molėtų gimnazistė, 4r mokinė, gyvenanti apsisprendimo kuo būti ir kam ruoštis laiką. Tačiau jai, kryptingai einant į tikslą nuo 7 klasės, regis, jokių neaiškumų nekyla. Na, gal išskyrus tai, jog animatoriai Vilniaus dailės akademijoje ruošiami kas treji metai, ir tie treti buvo pernai, kai Anelė buvo priešpaskutinėje klasėje. Norėdama išbandyti save, ji buvo nuvykusi į konsultacijas ir išgirdo, jog jau dabar ją priimtų į norimą specialybę. Tačiau prieš akis buvo baigiamieji gimnazijoje. Mergina, sako, mėgins stoti į Grafikos ar kurį kitą skyrių, o po to, jei bus galimybė, pereis į animatorius...Lietuvoje šios profesijos gabius ir žinomus žmones turbūt galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Gal todėl ir Aneliukė labiau žavisi Hejalu Miazakiu, nors nuošaly nepalieka ir Zenono Šteinio bei Iljos Bereznicko. Paišymas jos gyvenime- labai svarbus dalykas, kuris atima daug laiko. Bet pernai Aneliukė sumanė nustebinti ir savo proza. Pateikė ją Literatūrinės Kazio Umbraso premijos konkursui ir pelnė debiutantės nominaciją. Įdomu tai, jog prozą ji pateikia lyg piešiamą paveikslą, tarsi jai būtų vienodai svarbūs rašymo ir tapymo elementai. Ko gero taip ir yra, nors mergina prasitaria, jog tą pačią dieną negali ir rašyti, ir piešti, nes, anot jos, ir viena, ir kita atima daug energijos.

(Iš parodos „Esu, kai piešiu..." Tekstas mamos, piešinys dukters)

"Tarp visų šiandien pamatytų daiktų mano dėmesį patraukė senas puodas. Visi įlinkimai lyg seno kario randai byloja apie daug kartų garbingai atliktą pareigą- jame viralą šeimai virė ne tik mama, bet ir senelė. O gal net prosenelė?...Aš jauna svajotoja. Padėjau prie šito garbaus penėtojo porą pelergonijos žiedų. Gal jam bus linksmiau pozuoti mano piešiniui?"...

Aneliukės tėtis irgi galėjo piešti, bet jį spaudė ūkio darbai. Piešė ir mamos močiutė, kuri galbūt būtų buvusi garsi dailininkė, jei ne nepritekliai šeimoje, anksti mirus jos tėvui, Anelės proseneliui...Mirė ir Aneliukės tėtis. Tačiau jos atmintyje yra išlikęs tėčio greitomis "užmetamas" tikroviškas piešinėlis popieriuje...Matyt, genetiškai perduotas noras kurti, bus įsigalėjęs Aneliukėje, nes pieštuką ji laiko nuo kokių trejų metų, o nuo 7 klasės dalyvauja rajoninėse ir respublikinėse dailės olimpiadose. Iš 5 kartų, tris laimėjo pirmąsias vietas, o užpernai net ir respublikinėje olimpiadoje gavo diplomą su pagyrimu. Gaila, kad tik iki 10 klasės galima dalyvauti tokiose olimpiadose. Tačiau jai ne tiek svarbus diplomas, kiek žodinis įvertinimas, jog jos darbai, piešti olimpiados metu Lietuvos nacionaliniame muziejuje, tiktų iliustracijoms į istorines knygas. Juk prieš pora metų Aneliukė dar sakė, jog galėtų būti ir knygų iliustratore. Vadinasi, norai nuo realybės kartais mažai ir skiriasi...

(Iš parodos „Esu, kai piešiu...")

"Nuo manęs jau nusitrynė naivus tikėjimas, kad laikas nieko nekeičia. Pamačiau darželyje išsiskleidusias gėles, bet net trumpa gyvenimo patirtis tuoj perspėjo, kad greitai to grožio aš neberasiu. Ar ne pakankama priežastis atidžiau pažvelgti į čežančias raukšlėtas kvapniųjų narcizų apykakles? Sodrus vilkdalgio žiedas tiesiog hipnotizavo...

O aš piešiau žydėjimą, kad turėčiau jį net niūrią žiemą..."

Anelė tapo ir piešia tik tada, kai yra tam tikra nuotaika, arba pamato gražų daiktą, peizažą ir stengiasi jį tokį atvaizduoti. Jai labai gražu – saulėlydis. Ne taip seniai Aneliukė sakė, jog mato tik saulėlydžius, nes rytais dar norisi pamiegoti, o kai pabunda – saulė jau būna patekėjusi...Be to daug pamokų, o juk dar reikia padėti ir mamai. Ji, kaip ir jos mama, Levaniškių bibliotekininkė, daug skaito. Patinka tokie kūriniai, kuriuose fantastika derinasi su realizmu. Santūri, kukli, rami ir gyvenime mėgstanti natūralumą, Anelė turbūt tuo ir skiriasi nuo dabartinių bendraamžių. Sako, supykstanti labai retai. O į tuos, kurie jos nemėgsta- nekreipia dėmesio. Vadovaudamasi savuoju credo: "Gyvenime dairykis į save – o ne į kitus" – ji taip ir elgiasi. Supratusi, jog su mama konkuruoti negalės, Anelė pasirinko prozą, o ne poeziją. Pernai laimėta debiutantės premija Kazio Umbraso literatūriniame konkurse, šįmet pastūmėjo vėl dalyvauti. Tik mama pelnė antrąją vietą, o dukra – trečiąją. Anelė džiaugiasi už abi. Konkursas lieka konkursu, bet mergina prasitaria, jog už pirmosios parašytos apysakos apie mergaitę Lukę slypi šis tas daugiau. Ją ji pristatys baigiamajam mokyklos egzaminui, tik jau su iliustracijomis.

P.S. Kartais svajones ir tikslus pakoreguoja pats gyvenimas. Anelė įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Humanitarinių mokslų fakultetą ir šįmet jį baigia. Bus – etnografė. Tačiau svajonė eina visuomet šalia, papildanti, o gal atvirkščiai, tampanti gretutine – varomąja jėga, be kurios vargu ar įmanoma kūryba... Juk studijų metais Anelė iliustravo knygelę apie kalendorines šventes „Kalendorių aš vartau...", tekstus šiai knygelei rašė Z. Sadauskaitė ir G. Patackas.

Mama gi yra išleidusi penkias poezijos knygeles, vieną iš jų vaikams – „Vasaros vaikai", kur taip pat vienas dukters piešinukas yra tapęs šios knygelės iliustracija. N. Navikienės eilėraščiai spausdinami meilės lyrikos rinkiniuose, žemaičių poezijos rinktinėje.

Alvydo Balandos nuotraukos

Anelės piešiniai iš parodos „Esu, kai piešiu..." su mamos tekstais.