Malonumai Vytauto Kazielos vietomis
Jis ir A. Miškinio, ir K. Umbraso premijų laureatas, o 2016 metais buvo per plauką nuo Maironio premijos ir Poezijos pavasario laureato vardo. Neseniai apdovanotas Utenos rajono savivaldybės atminimo ženklu ir padėka už svarų indėlį, puoselėjant Utenos krašto literatūrinį gyvenimą, jaunų kūrėjų ugdymą, profesionalumą ir aktyvią, pilietišką visuomeninę veiklą. Apdovanojimų, sako, ponas Vytautas nesureikšmina, o malonumus pradėjęs jaust kitose vietose. Galimas dalykas, kad kas nors dabar paims svarų poeto rinkinį „Vieta ir kiti nutylėjimai" ir pamėgins ieškoti malonių vietų Vytauto poezijoje, o mes eisime labiau žemiškomis vietomis, bet nenutoldami nuo poezijos...
Kelionėse gimsta svajonės
Kad Vytautas Kaziela, (tiesa, dabar jį reikia vadinti Kazela, nes pakeitė pavardę, bet mes likime prie poetinio, ankstesniojo, kuriuo ir dabar vadinama visa jo poezijos autorystė) mėgsta keliauti – žinome seniai, nes ne kartą yra keliavęs su Molėtų krašto literatais, bibliotekos kolektyvu. Kartą yra prasitaręs, kad jį traukia kalnai, net fotografijų parodą su kalnų vaizdais yra eksponavęs bibliotekos skaitykloje. Tačiau kalnai turi stebuklingą trauką. Ir nors mano pašnekovui jau teko aplankyti kalnus Rumunijoje, Italijoje, Austrijoje, jis dar norėtų sugrįžti į Slovakijos kalnus. Anot jo, labai geras jausmas apima, kai gali pavaikščiot kalnų viršukalnėm... Alpinistas Vladas Vitkauskas yra sakęs, jog kalnuose žmogus atranda savo sielą. Poetui, matyt, prisiliesti prie sielos ištakų, irgi būtina. Gal todėl ir V. Kaziela į kelionę važiuoja su grupe, bet į pasimatymą su kalnų viršukalnėm – keliauja vienas...
Kita vertus, kiekviena diena yra mūsų gyvenimo kelionė. Kaip sako ponas Vytautas, jis kasdien vaikšto po Uteną, dar prieš kelis dešimtmečius buvo nusižiūrėjęs geltoną namelį, labai jam patikusį, ir pamanęs, kad norėtų čia gyventi... Šiandien jis ir gyvena tame svajonių namelyje. Taigi, svajonės pildosi... Keliaudamas po svečias šalis, V. Kaziela užsikrėtė dar vienu pomėgiu – egzotiškų augalų auginimu. Mat, iš kiekvienos šalies, jam yra pavykę atsivežti tai sėklų, tai vaisių, ar net ūgliukų. „Nežinau, iš kur pas mane visa tai", – lėtai atsidusdamas sakys poetas, – bet retesnių augaliukų jau turi nemažai sukaupęs savo 15 arų sklype. Sako, galvojęs, kuo čia reiksią užsodinti, o dabar matąs, kad jau tuoj nebūsią kur sodinti... Vieni pirmųjų retesnių augalų, atsivežti iš Odesos, kur keliauta kartu su molėtiškiais, išauginti iš katalpos sėklų, dabar jau dideli, žydintys medžiai, panašūs į mūsiškį kaštoną, sulig dviejų aukštų namu, džiugina sūnaus kiemą. Iš naujausių augalų – alyvmedis ir figmedis, vaisių dar neturi, bet lapais jau galima dalintis, atvežti iš Kroatijos. „Galvoju, – sako Vytautas,–kad nieko naujo ir keisto mūsų tautai auginti retesnius augalus. Juk ir dvaruose buvo sodinami atvežtiniai medžiai, retesni augalai, kai kur ir oranžerijose..." Tokie pomėgiai praverčia ir žurnalisto darbe. Ir nors ne jis pats rengia savo laikraštyje „Utenis" „puslapius „6 arai", „Mūsų sveikatai", bet dažnai užveda ant kelio...
Gera knyga – ne silkė
Mes pelnytai galime didžiuotis, kad Molėtų kraštas išaugino redaktorių visiems trims Utenos laikraščiams. Retas atvejis ne tik žmogaus, bet ir miesto gyvenime... V. Kaziela buvo pirmuoju „Utenos apskrities žinių" redaktoriumi, po to įkūrė „Utenos dieną", o dabar vadovauja „Uteniui". Ir visur greta žurnalistinio darbo šio žmogaus gyvenime buvo knyga. Ilgainiui, jis ir pats įkūrė leidybinę įmonę, padedančią literatūros žmonėms ateiti į viešą pasaulį. Greta to, redakcijoje veikia „Gerų knygų knygynėlis". Vytauto nuomone, panaikinus „Vagos" knygyną, dabartiniame Utenos knygyne ir su žiburiu nerasi ne tik poezijos, bet ir geros verstinės ar lietuvių autoriaus knygos, nes ten pagrindinė prekė – meilės romanai ir ezoterinė literatūra. Todėl jam labai norėjosi, kad rastųsi vieta ir gerų leidyklų bei autorių knygoms, todėl toks knygynėlis atsirado redakcijoje. „Gera knyga – negendanti prekė, ne silkė, kurios yra galiojimo laikas", – sako Vytautas ir priduria, kad Lietuvoje yra sunaikintas knygų platinimo tinklas. Knygyne knyga palaikoma 4 mėnesius ir grąžinama, o juk gera knyga, anot V. Kazielos, gali stovėti ir 4 metus. Į jų knygynėlį, sako, ateina žmonės ir poezijos knygų, ir Granausko knygų... Tuo norima pasakyti, kad gera pasiūla turi gerą pirkėją, bet nebūtinai greitą... Šių metų „Literatūra ir menas" žurnale Nr. 14, Darius Pocevičius, nagrinėdamas knygas ir leidyklas sovietmečiu, pateikia „Vagos" direktoriaus Jono Čekio mintis 1961 m., kur, jo manymu, atsirado knygų stoka, nes žmonės pradėjo daugiau skaityti. „Mes jau nesistebime, jei išleidus knygą 15 ar 25 tūkstančių egzempliorių tiražu, po poros savaičių jos negalime gauti knygynuose. Žiūrime kaip į savaime suprantamą reiškinį. Mes žinome, kad tarybinės santvarkos sąlygomis tai yra normalus reiškinys". O dabartinės santvarkos sąlygomis, pasak V. Kazielos, knygos leidžiamos Utenai, Molėtams, Panevėžiui, Vilniui... „Tikiu,– sako Vytautas, – jei poezijos knyga būtų paskleista visoje Lietuvoje, tai jos tiražas galėtų būti 500-800 egzempliorių – ir jis būtų išpirktas." O aš prisimenu ir paties Vytauto vieną pirmųjų knygelių, išleistą 1990 metais „Periodikos" kaip Utenos krašto tėviškėnų klubo laikraščio „Indraja" priedą – „Palesink paukštį". Vytautas Kaziela, kaip leidėjas, sako, turys tokią mintį: pasiūlyti jauniems žmonėms, ypač pradedantiems savo kūrybos kelią, išsileisti tokio – kišeninio formato knygelę iki 60 puslapių. Tai būtų praktiška, malonu ir nebrangu...
Šeimoje
Sako, anksčiau, kai buvo jaunesnis, į Poezijos pavasarius imdavo visą šeimą. Susipažindavo su to krašto vietovėmis, apsilankydavo ten, kur gražu, įdomu ir gera, bet, ilgainiui, suprato, kad visur jau būta ir viskas žinoma, tad keliauja vienas... Sako, „su žmona Romualda jau taip seniai kartu, kad į viską ji žiūri beveik vienodai... Augaliukai jai patinka, bet, pavyzdžiui, šilauoges aš valgau vienas, nors prižiūrėti ji ir padeda..." Mūsų pokalbio dieną, Vytautas ruošėsi mamos Veronikos trumpam paviešėjimui. „Džiaugiuosi, kad ją dar turiu. Ji yra ne tik sveiko proto, bet ir turinti humoro jausmą. Kai jai buvo 85-eri (dabar 89-eri), sakau, mama, dabar Tu galėtum ir į Prezidentes eit... Galėčiau, sako, bet man reikėtų anksčiau iš ten išeit... Smagu su ja. Rodos, pakalbi apie paprastus, buitinius dalykus, o ji sako: kaip gerai pasikalbėjom... Yra ir augalas tokiu vardu. Esu sukūręs trumputį eilėraštuką. Paprastoji Veronika / pievų Veronika / išaugusi prie kelio / ... Džiaugiuosi vaikais, - po pertraukėlės sako pašnekovas.- Ypač sūnumi Evaldu, kad jis po dešimtmečio grįžo iš Anglijos į Lietuvą, dukra Aiste, kuri, matyt, taip ir liks Vokietijoje... O kai kalba pasisuka apie anūkus, Vytautas sako, kad jo vaikai tokie geri, kad savo tėvą stengiasi išlaikyti kuo ilgiau jauną...
O jei turėti omeny literatūrinę šeimą, tai jos pasididžiavimas būtų literatūrinio almanacho „Atokios sotys" sumanymas ir leidyba, gimęs per „Druskininkų rudenį" „Apsitarėm su Vytautu Stulpinu ir nutarėm išleist pirmą knygą, negalvodami apie jos tęstinumą." – sako V. Kaziela. Jei pradžioje buvo aukštaičių ir žemaičių poezija, tai dabar jau yra šių dienų išeivijos poezijos. Kaip sako Robertas Keturakis, ir pats dalyvaujantis „Atokių stočių" almanache, :nežinąs kito tokio atvejo lietuvių literatūroje, vadinasi, toks literatūrinis faktas tikrai liks, o gal ir reiškinys literatūrinėje provincijoje...
Nuotraukoje – Vytautas Kaziela
Vakaro tyloj
(Alfonso Kavoliūno 85 – osioms gimimo metinėms ir mirties dešimtmečiui)
Galvoju, kad šis pokalbis mintimis, galėjo rastis žymiai anksčiau... Gal prieš 10 ar 20 metų... Bet tuomet jis būtų vadinęsis kažkaip kitaip, gal interviu, gal straipsniu, gal... Ir dabar bandau žinoti kodėl jo tuomet nebuvo. Man, Šiaurės Rytų Aukštaitei, atvykus į Molėtus, tiesa, tuomet jau iš Sostinės, vietos poetai, švelniai tariant, atrodė gražūs mėgėjai. Ir vienintelis, kurį buvo galima vadinti poetu iš sielos gelmių, buvo mūsų Remigutis (Remigijus Gražys) – redakcijos „Vilnis" korespondentas: tylus, ramus, bohemiškas, kartais su daugiadieniais... Bet pirmiausia buvo darbas, o poezija tik kažkelintam plane... Toks gyvenimo būdas arba „užmuša poetą", arba „užveda iškrovai". Remigijus, regis, perėjo per visus kūrybos etapus. O štai Alfonsas Kavoliūnas, turbūt, poezijoje išsikraudavo, tai, ko negalėdavo niekam pasakyti, būdamas Molėtų I vidurinės mokyklos direktoriumi, išliedavo posmais prie savo namų darbastalio. Juos (ir visus kitus rašančiuosius Molėtų krašte) pradėjau pažinti tik nuo 1991 metų. Tais metais dar veikė Molėtų kino teatras „Siesartis". Būtent jame vyko pirmasis, kaip pabrėžė renginį vedusi mokytoja Aldona Urbonienė, kūrybos vakaras, kur susirinkusieji turėjo galimybę pabendrauti „ne su chrestomatijos įžymybe, o su rajono poetu, jautriu, mylinčiu grožį ir gėrį žmogumi." Buvo minimas A. Kavoliūno kūrybos keturiasdešimtmetis, bet nebuvo išleista dar nė viena jo poezijos knyga. Jaunas poetas, pasirašinėjęs slapyvardžiu A. Molis, ir buvo Alfonsas Kavoliūnas, kurio eiles spausdino rajono laikraštis (tuomet „Tarybiniu keliu"). Dabar jau nieko nepaklausi nei mokytojos Aldonos, nei Remigijaus, nei paties Alfonso apie šį slapyvardį, nes visi namo parėję „ant plyno lauko"... Tačiau 1995 metais išleistoje pirmojoje A. Kavoliūno poezijos knygoje „Ties auksiniais rudenio vartais" apie save autorius rašo: „Gimtasis Padvarnių kaimas be miškų, tik alksnynėliai, be artimų upių ir ežerų. Tik pilka ir molinga žemė." O ir pirmasis knygos eilėraštis vadinasi „Iš molžemio išaugau". Tai leidžia manyti, kad slapyvardis bus atėjęs iš vaikystės.
Vaikystė Alfonsui nebuvo labai vaikiška. Anot jo paties, jei vokiečiai karą būtų pradėję savaite vėliau, tai Kavoliūnų šeima jau būtų pakeliui į Sibirą. Pagal grafiką juos turėjo išvežti birželio 28 dieną... Tėvai nebuvo tiek turtais turtingi, kiek žiniomis. Mat pas juos 1940-41 metais visas kaimas sueidavo žinių pasiklausyti, nes Alfonso tėtis buvo nusipirkęs detektorinį radijo imtuvą. Gali būti, kad tai ir buvo planuoto išvežimo priežastis.
Apie save A. Kavoliūnas labai jautriai buvo atsivėręs kitam kraštiečiui nuo Virintos – poetui Vytautui Kazielai, kuris 1996 metų gruodžio vidury visą pasakojimą perteikė „Utenos apskrities žiniose". Mažą dalį to pasakojimo pacituosiu ir aš.
„Šeima mūsų buvo didelė – penki broliai ir dvi seserys. Bet baigia išnykti mūsų giminė. Du broliai maži mirė. Įsiminė už mane vyresnio brolio mirtis. Tada jam buvo septyniolika, o man penkiolika. Brolis buvo medžiotojas. Netoli Skudutiškio miške nušovė voveraitę, kuri krisdama labai gailiai sucypė. Po mėnesio, betykodamas už klojimo kiškių, brolis pajuto skausmą, nuvežtas į ligoninę buvo operuojamas ir mirė. Tėvelio taip pat anksti netekau: neįtiko kolūkio pirmininkui Katinui, šis ir pasistengė, kad būtų sufabrikuota byla. Laimei, ne politinė, o ekonominė. Nuteisė tėvelį aštuoneriems metams kalėjimo, o vėliau Aukščiausiasis teismas bausmę iki 2 metų sumažino. Kalėjo Pravieniškėse. Dirbo miške, užgriuvo medis ir sutraiškė krūtinę.
Baigęs Utenos gimnaziją, į Vilnių mokytis išvažiavau. Neblogai piešdavau, todėl svajojau architektu būti. Bet šiek tiek silpniau sekėsi matematika, todėl ir pasirinkau ne architektūrą, o teisę. Po pusmečio perėjau į pedagoginį institutą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.
Ir tėviškės jau nebeturiu. O šitoks didžiulis sodas buvo! Dar prieš karą tėvelis atsivežė iš Alantos agronomą, kuris nurodė, kur sodinti obelis. Pasodinome 20 obelų, bet užėjo didieji šalčiai, ir iš viso sodo beliko tik keturios obelys. Mirus tėvui, sodą sodinau aš vienas. Gimė pirmasis sūnus, pasodinau 10 obelų, gimė antrasis, taip pat 10 obelų pasodinau. Ir dukters daliai 10 obelų pasodinta. O kokie vyšnynai buvo! Po 30-40 kibirų vyšnių kasmet priskindavome. Bet prasidėjo melioracija, ėmė į gyvenvietę varyti. Pastatus patys išsiardėme, o sodą melioratoriai išpjovė. Į vieną krūvą šakas ir kelmus buldozeriais sustumdė, o paskui palaidojo. Kasmet per Sekmines atvažiuoju, apeinu tuos kalnelius, pasėdžiu..."
Paskui jo namais tapo Molėtai. Ir meilė šiems namams tapo labai didžiulė. Alfonsą Kavoliūną galima būtų įtraukti į Molėtų krašto enciklopediją, kaip vieną iš poetų, turbūt daugiausiai paminėjusį šį miesto vardą ir kitus krašto vietovardžius savo poezijoje. /Juodam danguj sidabro bokštai rymo / Viršum Molėtų, miegančių giliai / arba /Molėtų žiemos gilios, / Aikštingai grakščios pūgos. / /Aš einu, einu tieson ir, rodos, / Siesarties saulėtekiais einu. /...
Pasiilgstu žiemos ir aš. „Kavoliūniškos" žiemos, tokios, kur „skepetomis" sninga...
Kada švęsdavot Alfonso gimtadienį? – klausiu jo žmonos Genovaitės.
Bet ji neatsako į mano klausimą, o tik patikslina faktą, kurį žinau ir aš, kad A. Kavoliūnas iš tiesų gimė 1928 metų gruodžio 23 dieną, Kūčių išvakarėse. Gimė silpnutis, todėl tėvai nutarė per krikštą įrašyti gimimo datą po Naujųjų, taip radosi sausio 2 diena. Pajauninę tarsi vieneriais metais, tėvai tikėjosi, kad į mokyklą ir kariuomenę jis eis metais vėliau ir bus sustiprėjęs.
Spėju su Genovaite pakalbėti apie vaikus: vyriausiąjį sūnų, berods istorijos mokytoją ir direktoriaus pavaduotoją S. Nėries mokykloje, molėtiškį, dirbantį tėvo mokykloje (dabar progimnazija) darbų mokytoju ir dukrą, medicinos seselę, gyvenančią užsienyje... O jų mama – bebaigianti 90 metus, vyresnė penketu metų už Alfonsą, bet buvusi gražuolė, ir dabar nepasiduodanti senatvei.
Sako, kai eidavusi gatve daktarė Genovaitė Putramentaitė, tai visi vyrai languose būdavę... „Alfonsui moters grožis, ko gero, buvo pirmutinėj vietoj. Buvau ilgomis juodomis kasomis, baltu sijonu, pasiūtu iš vokiško maišo, ir palaidine, raudona su baltais taškeliais..." – pasakojo Genovaitė. O antrąją poezijos knygą „Kur užaugom visi", išleistą 1999 metais, Alfonsas ir paskyrė Genovaitei. Yra joje ir atskirų eilėraščių, dedikuotų jai.
/Mes skriejom baidare /Nors Tu buvai šalia, / Man rodės – vaidenais. / Tylėjom. Žodį tart / Man buvo nedrąsu. / Buvau nematęs dar / Tokių juodų kasų.../
Tik šįmet sužinojau, kad Alfonsas labai mėgdavo piešt arklius. Pusamžiai jo auklėtiniai prisiminė, kad ne tik jo bijodavo, bet ir gerbdavo. Kartais būdavę ir tokių pamokų, kai pusę valandos direktorius ir mokytojas stovėdavęs prie lango, ir žiūrėdavęs į tolį, susinėręs rankas už nugaros... Tačiau klasėje buvus tokia tyla, kad musės skridimas būtų buvęs išgirstas... Likus kelioms minutėms iki skambučio, mokytojas prieidavo prie lentos ir nupiešdavo arklį... O žmona pasakojo, kad jis turėjo ir kitą pomėgį – medžio drožybą. Paskutinis jo kūrinys, kurį spėjo užbaigti – piemuo, pučiantis ragą. Yra ir jo parašytas eilėraštis „Amžinos skulptoriaus rankos".
/...Gandralizdžiuos vėjai užmiega./ Užmiega akmuo ir lankos. / Tik laikas nemiega, niekad nemiega - / Kaip amžinos skulptoriaus rankos./
Galvoju, kas būtų Alfonsas Kavoliūnas, jeigu nebūtų rašęs poezijos, Sąjūdžio istorijos, nebūtų sukvietęs į būrį krašto literatų? Tikriausiai būtų ne mažiau gerbiamas direktorius ir mokytojas, išlikęs jį pažinojusių mokinių, draugų ir artimųjų prisiminimų kertelėse. Dabar gi, jį gali prisiminti ir tas, kuris niekada jo nematė ir nepažinojo. Tiesiog paskaityti eilėraštį ar pasklaidyti Molėtų Sąjūdžio istorijos puslapius, kuriuos išleido Molėtų krašto muziejus (kažkaip „negražiai pasisavinęs" iš bibliotekos ir net nepadovanojęs to sąsiuvinio A. Kavoliūno artimiesiems)... Kūryba, kaip ir kultūra, yra nemari.
Grįžtu prie pirmosios jo poezijos knygos, kur A. Kavoliūnas pakankamai atviras sau ir skaitytojui, „kaip per tardymą".
„Gyventa pačiu sudėtingiausiu Lietuvos istorijos laikmečiu, tad visko daug matyta ir daug patirta. Rytų Aukštaitijos valstiečiui sunkiausi laikai – ikikariniai, pokarių tarybinėj kolektyvizacijoj ir po jos. Tai skurdo ir pažeminimo metai.
Nesižaviu ir nūdiena. Mane stebina ir pykdo nepakenčiamai žeminanti ir niekinanti pažiūra į dorą eilinį žmogų, žmogaus ir jo gyvybės nuvertinimas, didi socialinė neteisybė ir juokinga kova su pasekmėmis. O ne su priežastimis."
Tai štai iš kur ta jo sarkazmo gaidelė poezijoje, o kartais ir bendravimo juokeliuose! Mano rankose trečioji A. Kavoliūno poezijos knyga „Vakaro tyloj", išleista 2002 metais, likus metams iki jo mirties. Atsiverčiu 14 puslapį ir skaitau septynių posmų ketureilį „Nepriklausomybė".
Praslinko dešimt metų. / Sakyk, kaip gyveni? / Galva senelių kreta: / Vargai tie pat, seni. /
Viltis, aušroj užgimus, / Pradingo už kalvos. / Prikimo mūsų Himnas / Ir vardas Lietuvos./
Tik raitelis dar skrieja / Į priekį audekle. / Ir skubinas vikrieji / Sustoti jam šalia. /
Gal dolerį kepurėn /Prajodamas įmes?../ Deja, ir jis neturi / Kaip vargdienėliai mes./
Užtat valdžia aukštoji / Netelpa ant kėdės. / Ji viltį mums užstoja / Ir, sako, dar didės.../
Jos apetitas geras. / ji gviešias sau naudos. / Ji mūsų skausmą geria / Ir kūną išparduos. /
Neliks nė mūsų vardo / Europos katile.../ Iš gardo – vėl į gardą / Su dvasios negalia.
Atmetus jo sarkazmą, Alfonsą Kavoliūną galima būtų įvardyti ir Vilties poetu. Kitaip ir būti negali! Juk, anot jo, matyti gyvenimą ir žmogų gražesnį, patrauklesnį, tobulesnį – tokia jo, kaip kūrėjo, misija.
Tai kodėl aš viso to neparašiau anksčiau? Tikriausiai todėl, kad man tuo metu jo poezija nebuvo labai įdomi. Čia, kaip su valgymu, vartodamas tą patį produktą skirtingu laiku, gali jausti skirtingus pojūčius...
Jaučiu, kaip šypsosi Alfonsas, privertęs mane pasakyti tiesą... Juk ne veltui aš išsitraukiau per vieną šventinį pasibuvimą jojo rašytą palinkėjimą su Naujaisiais metais. Kažkas išsitraukė ir manąjį... Aš dar prisimenu, kaip ginčijomės, kada geriau vartoti žodžius: pintinę, pintą krepšį, kraitelę... Regis, abu likome teisūs...
Šiandien, į tą kraitelę sudėjusi visas pasakytas ir nespėtas pasakyti mintis, einu, kol „vakaro tyloj / šešėlių nebelieka – / Mano sieloje jauku. /...
Mamos ir dukters kūrybos galia
"Kai širdyje pavasaris, akys mato tik jo šėlionės ženklus. Ateini į žydintį sodą, atsistoji po obelimi. Jautiesi lyg Rojuj..." – Nijolės Navikienės eilutės po dukters Anelės piešiniu. Molėtuose turbūt nėra kito tokio artimo kūrybinio dueto, papildančio viens kitą .Mama išleido penkias poezijos knygas, kurios išperkamos, nespėjus jų pristatyti į knygyną, o duktė pristatė ketvirtąją personalinę kūrybos parodą: "Esu, kai piešiu..." Molėtų viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje. Nors galima ginčytis ir sakyti, jog mamos ir dukters – lygios galimybės, mat jos sukurtas ciklas "Metų laikai" – neseniai padovanotas Almos Adamkienės fondui, kuris bendradarbiauja su Molėtų gimnazija. O dar visai neseniai dalyvauta ir grupinėje parodoje „Angelai" Molėtų bibliotekos „Rūbinės" galerijoje.
Anelė Navikaitė - Molėtų gimnazistė, 4r mokinė, gyvenanti apsisprendimo kuo būti ir kam ruoštis laiką. Tačiau jai, kryptingai einant į tikslą nuo 7 klasės, regis, jokių neaiškumų nekyla. Na, gal išskyrus tai, jog animatoriai Vilniaus dailės akademijoje ruošiami kas treji metai, ir tie treti buvo pernai, kai Anelė buvo priešpaskutinėje klasėje. Norėdama išbandyti save, ji buvo nuvykusi į konsultacijas ir išgirdo, jog jau dabar ją priimtų į norimą specialybę. Tačiau prieš akis buvo baigiamieji gimnazijoje. Mergina, sako, mėgins stoti į Grafikos ar kurį kitą skyrių, o po to, jei bus galimybė, pereis į animatorius...Lietuvoje šios profesijos gabius ir žinomus žmones turbūt galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Gal todėl ir Aneliukė labiau žavisi Hejalu Miazakiu, nors nuošaly nepalieka ir Zenono Šteinio bei Iljos Bereznicko. Paišymas jos gyvenime- labai svarbus dalykas, kuris atima daug laiko. Bet pernai Aneliukė sumanė nustebinti ir savo proza. Pateikė ją Literatūrinės Kazio Umbraso premijos konkursui ir pelnė debiutantės nominaciją. Įdomu tai, jog prozą ji pateikia lyg piešiamą paveikslą, tarsi jai būtų vienodai svarbūs rašymo ir tapymo elementai. Ko gero taip ir yra, nors mergina prasitaria, jog tą pačią dieną negali ir rašyti, ir piešti, nes, anot jos, ir viena, ir kita atima daug energijos.
(Iš parodos „Esu, kai piešiu..." Tekstas mamos, piešinys dukters)
"Tarp visų šiandien pamatytų daiktų mano dėmesį patraukė senas puodas. Visi įlinkimai lyg seno kario randai byloja apie daug kartų garbingai atliktą pareigą- jame viralą šeimai virė ne tik mama, bet ir senelė. O gal net prosenelė?...Aš jauna svajotoja. Padėjau prie šito garbaus penėtojo porą pelergonijos žiedų. Gal jam bus linksmiau pozuoti mano piešiniui?"...
Aneliukės tėtis irgi galėjo piešti, bet jį spaudė ūkio darbai. Piešė ir mamos močiutė, kuri galbūt būtų buvusi garsi dailininkė, jei ne nepritekliai šeimoje, anksti mirus jos tėvui, Anelės proseneliui...Mirė ir Aneliukės tėtis. Tačiau jos atmintyje yra išlikęs tėčio greitomis "užmetamas" tikroviškas piešinėlis popieriuje...Matyt, genetiškai perduotas noras kurti, bus įsigalėjęs Aneliukėje, nes pieštuką ji laiko nuo kokių trejų metų, o nuo 7 klasės dalyvauja rajoninėse ir respublikinėse dailės olimpiadose. Iš 5 kartų, tris laimėjo pirmąsias vietas, o užpernai net ir respublikinėje olimpiadoje gavo diplomą su pagyrimu. Gaila, kad tik iki 10 klasės galima dalyvauti tokiose olimpiadose. Tačiau jai ne tiek svarbus diplomas, kiek žodinis įvertinimas, jog jos darbai, piešti olimpiados metu Lietuvos nacionaliniame muziejuje, tiktų iliustracijoms į istorines knygas. Juk prieš pora metų Aneliukė dar sakė, jog galėtų būti ir knygų iliustratore. Vadinasi, norai nuo realybės kartais mažai ir skiriasi...
(Iš parodos „Esu, kai piešiu...")
"Nuo manęs jau nusitrynė naivus tikėjimas, kad laikas nieko nekeičia. Pamačiau darželyje išsiskleidusias gėles, bet net trumpa gyvenimo patirtis tuoj perspėjo, kad greitai to grožio aš neberasiu. Ar ne pakankama priežastis atidžiau pažvelgti į čežančias raukšlėtas kvapniųjų narcizų apykakles? Sodrus vilkdalgio žiedas tiesiog hipnotizavo...
O aš piešiau žydėjimą, kad turėčiau jį net niūrią žiemą..."
Anelė tapo ir piešia tik tada, kai yra tam tikra nuotaika, arba pamato gražų daiktą, peizažą ir stengiasi jį tokį atvaizduoti. Jai labai gražu – saulėlydis. Ne taip seniai Aneliukė sakė, jog mato tik saulėlydžius, nes rytais dar norisi pamiegoti, o kai pabunda – saulė jau būna patekėjusi...Be to daug pamokų, o juk dar reikia padėti ir mamai. Ji, kaip ir jos mama, Levaniškių bibliotekininkė, daug skaito. Patinka tokie kūriniai, kuriuose fantastika derinasi su realizmu. Santūri, kukli, rami ir gyvenime mėgstanti natūralumą, Anelė turbūt tuo ir skiriasi nuo dabartinių bendraamžių. Sako, supykstanti labai retai. O į tuos, kurie jos nemėgsta- nekreipia dėmesio. Vadovaudamasi savuoju credo: "Gyvenime dairykis į save – o ne į kitus" – ji taip ir elgiasi. Supratusi, jog su mama konkuruoti negalės, Anelė pasirinko prozą, o ne poeziją. Pernai laimėta debiutantės premija Kazio Umbraso literatūriniame konkurse, šįmet pastūmėjo vėl dalyvauti. Tik mama pelnė antrąją vietą, o dukra – trečiąją. Anelė džiaugiasi už abi. Konkursas lieka konkursu, bet mergina prasitaria, jog už pirmosios parašytos apysakos apie mergaitę Lukę slypi šis tas daugiau. Ją ji pristatys baigiamajam mokyklos egzaminui, tik jau su iliustracijomis.
P.S. Kartais svajones ir tikslus pakoreguoja pats gyvenimas. Anelė įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Humanitarinių mokslų fakultetą ir šįmet jį baigia. Bus – etnografė. Tačiau svajonė eina visuomet šalia, papildanti, o gal atvirkščiai, tampanti gretutine – varomąja jėga, be kurios vargu ar įmanoma kūryba... Juk studijų metais Anelė iliustravo knygelę apie kalendorines šventes „Kalendorių aš vartau...", tekstus šiai knygelei rašė Z. Sadauskaitė ir G. Patackas.
Mama gi yra išleidusi penkias poezijos knygeles, vieną iš jų vaikams – „Vasaros vaikai", kur taip pat vienas dukters piešinukas yra tapęs šios knygelės iliustracija. N. Navikienės eilėraščiai spausdinami meilės lyrikos rinkiniuose, žemaičių poezijos rinktinėje.
Alvydo Balandos nuotraukos
Anelės piešiniai iš parodos „Esu, kai piešiu..." su mamos tekstais.