Jis ir A. Miškinio, ir K. Umbraso premijų laureatas, o 2016 metais buvo per plauką nuo Maironio premijos ir Poezijos pavasario laureato vardo. Neseniai apdovanotas Utenos rajono savivaldybės atminimo ženklu ir padėka už svarų indėlį, puoselėjant Utenos krašto literatūrinį gyvenimą, jaunų kūrėjų ugdymą, profesionalumą ir aktyvią, pilietišką visuomeninę veiklą. Apdovanojimų, sako, ponas Vytautas nesureikšmina, o malonumus pradėjęs jaust kitose vietose. Galimas dalykas, kad kas nors dabar paims svarų poeto rinkinį „Vieta ir kiti nutylėjimai" ir pamėgins ieškoti malonių vietų Vytauto poezijoje, o mes eisime labiau žemiškomis vietomis, bet nenutoldami nuo poezijos...

Kelionėse gimsta svajonės

Kad Vytautas Kaziela, (tiesa, dabar jį reikia vadinti Kazela, nes pakeitė pavardę, bet mes likime prie poetinio, ankstesniojo, kuriuo ir dabar vadinama visa jo poezijos autorystė) mėgsta keliauti – žinome seniai, nes ne kartą yra keliavęs su Molėtų krašto literatais, bibliotekos kolektyvu. Kartą yra prasitaręs, kad jį traukia kalnai, net fotografijų parodą su kalnų vaizdais yra eksponavęs bibliotekos skaitykloje. Tačiau kalnai turi stebuklingą trauką. Ir nors mano pašnekovui jau teko aplankyti kalnus Rumunijoje, Italijoje, Austrijoje, jis dar norėtų sugrįžti į Slovakijos kalnus. Anot jo, labai geras jausmas apima, kai gali pavaikščiot kalnų viršukalnėm... Alpinistas Vladas Vitkauskas yra sakęs, jog kalnuose žmogus atranda savo sielą. Poetui, matyt, prisiliesti prie sielos ištakų, irgi būtina. Gal todėl ir V. Kaziela į kelionę važiuoja su grupe, bet į pasimatymą su kalnų viršukalnėm – keliauja vienas...

Kita vertus, kiekviena diena yra mūsų gyvenimo kelionė. Kaip sako ponas Vytautas, jis kasdien vaikšto po Uteną, dar prieš kelis dešimtmečius buvo nusižiūrėjęs geltoną namelį, labai jam patikusį, ir pamanęs, kad norėtų čia gyventi... Šiandien jis ir gyvena tame svajonių namelyje. Taigi, svajonės pildosi... Keliaudamas po svečias šalis, V. Kaziela užsikrėtė dar vienu pomėgiu – egzotiškų augalų auginimu. Mat, iš kiekvienos šalies, jam yra pavykę atsivežti tai sėklų, tai vaisių, ar net ūgliukų. „Nežinau, iš kur pas mane visa tai", – lėtai atsidusdamas sakys poetas, – bet retesnių augaliukų jau turi nemažai sukaupęs savo 15 arų sklype. Sako, galvojęs, kuo čia reiksią užsodinti, o dabar matąs, kad jau tuoj nebūsią kur sodinti... Vieni pirmųjų retesnių augalų, atsivežti iš Odesos, kur keliauta kartu su molėtiškiais, išauginti iš katalpos sėklų, dabar jau dideli, žydintys medžiai, panašūs į mūsiškį kaštoną, sulig dviejų aukštų namu, džiugina sūnaus kiemą. Iš naujausių augalų – alyvmedis ir figmedis, vaisių dar neturi, bet lapais jau galima dalintis, atvežti iš Kroatijos. „Galvoju, – sako Vytautas,–kad nieko naujo ir keisto mūsų tautai auginti retesnius augalus. Juk ir dvaruose buvo sodinami atvežtiniai medžiai, retesni augalai, kai kur ir oranžerijose..." Tokie pomėgiai praverčia ir žurnalisto darbe. Ir nors ne jis pats rengia savo laikraštyje „Utenis" „puslapius „6 arai", „Mūsų sveikatai", bet dažnai užveda ant kelio...

Gera knyga – ne silkė

Mes pelnytai galime didžiuotis, kad Molėtų kraštas išaugino redaktorių visiems trims Utenos laikraščiams. Retas atvejis ne tik žmogaus, bet ir miesto gyvenime... V. Kaziela buvo pirmuoju „Utenos apskrities žinių" redaktoriumi, po to įkūrė „Utenos dieną", o dabar vadovauja „Uteniui". Ir visur greta žurnalistinio darbo šio žmogaus gyvenime buvo knyga. Ilgainiui, jis ir pats įkūrė leidybinę įmonę, padedančią literatūros žmonėms ateiti į viešą pasaulį. Greta to, redakcijoje veikia „Gerų knygų knygynėlis". Vytauto nuomone, panaikinus „Vagos" knygyną, dabartiniame Utenos knygyne ir su žiburiu nerasi ne tik poezijos, bet ir geros verstinės ar lietuvių autoriaus knygos, nes ten pagrindinė prekė – meilės romanai ir ezoterinė literatūra. Todėl jam labai norėjosi, kad rastųsi vieta ir gerų leidyklų bei autorių knygoms, todėl toks knygynėlis atsirado redakcijoje. „Gera knyga – negendanti prekė, ne silkė, kurios yra galiojimo laikas", – sako Vytautas ir priduria, kad Lietuvoje yra sunaikintas knygų platinimo tinklas. Knygyne knyga palaikoma 4 mėnesius ir grąžinama, o juk gera knyga, anot V. Kazielos, gali stovėti ir 4 metus. Į jų knygynėlį, sako, ateina žmonės ir poezijos knygų, ir Granausko knygų... Tuo norima pasakyti, kad gera pasiūla turi gerą pirkėją, bet nebūtinai greitą... Šių metų „Literatūra ir menas" žurnale Nr. 14, Darius Pocevičius, nagrinėdamas knygas ir leidyklas sovietmečiu, pateikia „Vagos" direktoriaus Jono Čekio mintis 1961 m., kur, jo manymu, atsirado knygų stoka, nes žmonės pradėjo daugiau skaityti. „Mes jau nesistebime, jei išleidus knygą 15 ar 25 tūkstančių egzempliorių tiražu, po poros savaičių jos negalime gauti knygynuose. Žiūrime kaip į savaime suprantamą reiškinį. Mes žinome, kad tarybinės santvarkos sąlygomis tai yra normalus reiškinys". O dabartinės santvarkos sąlygomis, pasak V. Kazielos, knygos leidžiamos Utenai, Molėtams, Panevėžiui, Vilniui... „Tikiu,– sako Vytautas, – jei poezijos knyga būtų paskleista visoje Lietuvoje, tai jos tiražas galėtų būti 500-800 egzempliorių – ir jis būtų išpirktas." O aš prisimenu ir paties Vytauto vieną pirmųjų knygelių, išleistą 1990 metais „Periodikos" kaip Utenos krašto tėviškėnų klubo laikraščio „Indraja" priedą – „Palesink paukštį". Vytautas Kaziela, kaip leidėjas, sako, turys tokią mintį: pasiūlyti jauniems žmonėms, ypač pradedantiems savo kūrybos kelią, išsileisti tokio – kišeninio formato knygelę iki 60 puslapių. Tai būtų praktiška, malonu ir nebrangu...

Šeimoje

Sako, anksčiau, kai buvo jaunesnis, į Poezijos pavasarius imdavo visą šeimą. Susipažindavo su to krašto vietovėmis, apsilankydavo ten, kur gražu, įdomu ir gera, bet, ilgainiui, suprato, kad visur jau būta ir viskas žinoma, tad keliauja vienas... Sako, „su žmona Romualda jau taip seniai kartu, kad į viską ji žiūri beveik vienodai... Augaliukai jai patinka, bet, pavyzdžiui, šilauoges aš valgau vienas, nors prižiūrėti ji ir padeda..." Mūsų pokalbio dieną, Vytautas ruošėsi mamos Veronikos trumpam paviešėjimui. „Džiaugiuosi, kad ją dar turiu. Ji yra ne tik sveiko proto, bet ir turinti humoro jausmą. Kai jai buvo 85-eri (dabar 89-eri), sakau, mama, dabar Tu galėtum ir į Prezidentes eit... Galėčiau, sako, bet man reikėtų anksčiau iš ten išeit... Smagu su ja. Rodos, pakalbi apie paprastus, buitinius dalykus, o ji sako: kaip gerai pasikalbėjom... Yra ir augalas tokiu vardu. Esu sukūręs trumputį eilėraštuką. Paprastoji Veronika / pievų Veronika / išaugusi prie kelio / ... Džiaugiuosi vaikais, - po pertraukėlės sako pašnekovas.- Ypač sūnumi Evaldu, kad jis po dešimtmečio grįžo iš Anglijos į Lietuvą, dukra Aiste, kuri, matyt, taip ir liks Vokietijoje... O kai kalba pasisuka apie anūkus, Vytautas sako, kad jo vaikai tokie geri, kad savo tėvą stengiasi išlaikyti kuo ilgiau jauną...
O jei turėti omeny literatūrinę šeimą, tai jos pasididžiavimas būtų literatūrinio almanacho „Atokios sotys" sumanymas ir leidyba, gimęs per „Druskininkų rudenį" „Apsitarėm su Vytautu Stulpinu ir nutarėm išleist pirmą knygą, negalvodami apie jos tęstinumą." – sako V. Kaziela. Jei pradžioje buvo aukštaičių ir žemaičių poezija, tai dabar jau yra šių dienų išeivijos poezijos. Kaip sako Robertas Keturakis, ir pats dalyvaujantis „Atokių stočių" almanache, :nežinąs kito tokio atvejo lietuvių literatūroje, vadinasi, toks literatūrinis faktas tikrai liks, o gal ir reiškinys literatūrinėje provincijoje...

Nuotraukoje – Vytautas Kaziela