Viktorija Plaktinaitė yra scenos žmogus, keturiasdešimt metų ji kūrė savo sceninį įvaizdį, neseniai paminėjo garbų jubiliejų ir nelinkusi niurzgėti: buvusi operos dainininkė tiesiog džiaugiasi gyvenimu.

Šiandien Viktorija Plaktinaitė prisistato tokiu vardu, o geri bičiuliai dar žino, kad paskutinė jos pavardė - Ternovskaja, nes yra anuomet žinomo žurnalisto Povilo Ternovskio žmona. Vėlų rudenį jis, sulaukęs 92 metų, iškeliavo amžinybėn... Viktorija liko viena, bet nevieniša. Tiksliau sakant, su geriausiu viso gyvenimo palydovu - neišsenkama energija ir optimizmu, kuris padeda aplink ją burtis ir kitiems... Kovą ji šventė ir savo gyvenimo 75-ąjį gimtadienį, kuriam ruošėsi ir kurio laukė. Tai retas atvejis, nes dauguma vyresnio amžiaus žmonių linkę daugiau guostis, negu džiaugtis.

Atvyko pas gimines

Viktorija - ukrainietė, gimusi Lvove. Tenykštės moterys turi įgimto žavesio, ten lig šiol tebėra gyvi žiniuonių patarimai... Tačiau ji sako ką kita: Lietuva man tokia artima, lyg čia būčiau gimusi, - kas žino, gal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais esu gyvenusi...

Taip jau nutiko, kad teko palikti Lvovą, nors ten ji baigė medicinos mokyklą, ir važiuoti kartu su motina bei mažamečiu sūnumi į Lietuvą pas gimines. Jauna moteris greitai rado darbą pagal specialybę. Iš pradžių dirbo tuberkuliozės dispanseryje, paskui klinikų bei infekcinėje ligoninėje, Mokslų akademijos Eksperimentiniame medicinos institute. Nuo mažų dienų pamėgtas chorinis dainavimas bei giedojimas bažnyčios chore (tiesa, pridaręs jai daug nemalonumų, kaip ir "šliūbas" su pirmu vyru Grigorijumi Michailišinu), nebuvo pamirštas ir atvykus į Vilnių. Ji dainavo ir čia, o ansamblio vadovui Anicetui Arminui patarus pamėgino mokytis operinio dainavimo. Įstojo į tuometinę konservatoriją, aplenkdama būrį jaunų būsimų atlikėjų, pateko į vokalo specialybės profesorės Aleksandros Staškevičiūtės klasę. Sako, girdėjusi, kaip apie ją kalbėta, esą pasirodė kita Ima Sumak. Tai reiškė, kad balsas apėmė 4 diapazonus, bet reikėjo išmokti jį valdyti. 1963 metais Viktorija sėkmingai baigė operos dainininkės studijas pas docentę Eleną Dirsienę, kur mokėsi ir Giedrė Kaukaitė, ir Nijolė Ambrazaitytė. Tačiau kiek fiziškai ir dvasiškai kainavo tos studijos, žino tik ji viena.

Išmoko branginti laiką

Būdama šeimos žmogus, dirbdama, turėdama krūvą buities rūpesčių, sukdavo galvą, kaip išgyventi iš seselės atlyginimo, kai sumokėjus mėnesio mokestį už pianiną trims asmenims išgyventi likdavo dešimt rublių... Mamytės, kuri buvo gera šeimininkė, pastangomis jie išgyvendavo. Maža to, Viktorija turėjo mokytis ir lietuvių kalbos, scenos judesio. Sako, siekdama savo tikslo išmokusi vertinti laiką. Visas laikas būdavo taip suplanuotas, kad niekur nevėluotų ar bent jau visur spėtų. Dar viena pamoka, įstrigusi visam gyvenimui, buvo dėstytojos žodžiai: "Man nerūpi tavo buitis, palik ją už durų. Tu dabar esi teatro solistė - turi puikiai dainuoti ir atrodyti." Viktorija sako, kad ir šiandien stengiasi nekrauti savo bėdų ant kitų žmonių. "Turi eiti į žmones su gera energija. Kaip ir scenoje..." - mano moteris.

Žaviausias kūrybos metas

Vienas kūrybingiausių Plaktinaitės laikotarpių buvo 1968-1972 metai Kauno muzikiniame teatre. Ji - operos solistė, Giuseppe Verdi "Traviatoje" atliekanti Violetos, Charles'io Gounod "Fauste" - Margaritos, Wolfgango Amadeuso Mozarto "Figaro vedybose" - Siuzanos partijas. Operetėse - Ernestina (Jerry Hermano - "Hello, Dolly"), Valensijana (Franzo Leharo "Linksmoji našlė"), Karmenčila (Toni Dobrzanskio "Karaliaus ložė"). O kur dar epizodiniai vaidmenys!

Plaktinaitė laiko garbe, kad scenos partneriai buvo Aloyzas Domeika, Vytautas Blažys, Juozas Malikonis, Valentinas Čepkus, Gediminas Šmitas, Antanas Kučingis.

Kad ir koks didis atsidavimas būtų buvęs Kauno muzikiniam teatrui, taip susiklostė, kad operos solistės karjerą pakeitė darbas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. 1973-1999-ieji buvo solinio dainavimo metai ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Dainuoti lietuvių kompozitorių Algimanto Bražinsko, Valentino Bagdono, Jurgio Gaižausko, Benjamino Gorbulskio, Boriso Borisovo, Vlado Švedo kūriniai. Sako, mėgusi dainuoti duetu su Romualdu Vešiota, Stasiu Liupkevičiumi, Danieliumi Sadausku.

Kviečia į spektaklius vaikams

Įdomu, kad koncertuodavo Plaktinaitė vilkėdama pačios kurtais drabužiais, dažniausiai - nertais. Kai kuriuos yra išlaikiusi. Tas pomėgis jos gyvenime atsirado ne iš didelio noro būti auksaranke, bet iš sunkaus gyvenimo, kuriame reikėjo atrodyti kitokiai. Regis, dėl savo sugebėjimų niekada nesijautė prastesnė artistė už kitas. Pasak pašnekovės, per šį laikotarpį sostinėje parengta ir padainuota apie 5 tūkst. teminių bei solinių koncertų. Tarp jų miuzikluose vaikams, kuriuos solistė prisimena ypač džiugiai, nes vaikai, anot jos, imliausi žiūrovai, jiems negali meluoti. Ji džiaugėsi, kad kompozitorius Borisovas specialiai jai rašė muziką vaikiškuose miuzikluose. Taip atsirado "Tadas - mandagiųjų vadas", literatūrinė muzikinė kompozicija "Rudens kelionė", muzikinė pasaka "Ką sakė bitutės" ir kiti. Ta abipusė šiluma, kurią artistas gauna iš vaikų, ir ta, kurią jis dovanoja jiems, matyt, bus užsilikusi ilgesniam laikui, nes ir šiandien ji kartu su kolegomis kviečia visus vaikus (ir ne vaikus) į "Drevinuko" spektaklius. Aktoriaus Rimvydo Kalvelio, kuris rašo scenarijus ir piešia dekoracijas (beje, jie kartu dirbo Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, o dabar yra kaimynai Molėtuose), nuopelnu scenos gyvenimas vis dar tęsiasi. Tiesa, Plaktinaitė yra daugiau "Drevinuko" vadybininkė negu solistė, mat užleido vietą sūnui Igoriui, kuris taip pat eina tėvų dainuotais takeliais. Tačiau ji sako, jeigu reikėtų - padainuotų. Tik bėda, kad dauguma su muzika nesusijusių žmonių dainavimą supranta kaip savaiminį dalyką. O čia juk didelis darbas. "Būdavo, kai dirbu ligoninėje ar šiaip sėdžiu su draugais prie vaišių stalo, sako, Viktorija, padainuok - nedainuoju, nes tam turi būti pasirengęs. Sakau, juk chirurgas jums nekartoja operacijos prie stalo, ateisit į koncertą - paklausysit", - samprotauja pašnekovė.

Džiaugiasi gyvendama Molėtuose

Plaktinaitė yra iš tų žmonių, kurie nepasiduoda amžiaus sindromui. Ji dirba kompiuteriu, vairuoja mašiną, augina šunį, domisi medicina (ir tradicine, ir netradicine), kultūriniu Lietuvos gyvenimu ir sako, jei reikėtų gyvenimą nugyventi iš naujo, ji darytų lygiai tą patį, ir nesvarbu, kad jame buvo klaidų... Tiesa, lietuviškai ji kalba puikiai, tik šioks toks akcentas išduoda, kad yra kitatautė. Viktorija juokiasi, jog dauguma mano, kad ji atvažiavusi iš Amerikos... Ruošdamasi minėti kūrybos 45-metį ji sakė, kad džiaugiasi gyvendama žiemą Molėtuose, o vasarą sodyboje, negali atsistebėti šio krašto žmonių gerumu. Jos gyvenime buvo praradimų, kai be žmonių pagalbos nebūtų išsivertusi. Todėl kiek ir kaip gali, stengiasi jiems atsidėkoti: geru žodžiu ar tuo optimizmu, kurio pati nestokoja...

P.S. Straipsnis buvo rengtas solistės septyniasdešimtmečiui ir kūrybos keturiasdešimtmečiui paminėti . Spausdinta „Lietuvos žiniose". Šiuo metu V. Plaktinaitė rašo atsiminimų knygą ir savo žiniomis bei ryšiais talkina „Drevinuko" teatrui.