Mindaugas Valiukas - jaunosios kartos poetas, prozininkas, dramaturgas, gimęs 1976 metais, birželio 15d. Arnėnų kaime, Molėtų rajone. Išleidęs 4 knygas, pelnęs literatūrinių apdovanojimų, gyvena ir dirba Klaipėdoje. 2011 metų gruodžio 20 d. buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungos būrį.

Vietoj prologo: iš mini pjesės „Kreatyvo mirtis", kur yra du veikėjai - 1 žmogus ir 2 žmogus.

„...1.(po gerų valandų buvimo kartu). Mes pažįstami?

2.Na, kaip čia pasakius..."

J.M. Ar turi sau patinkančią spalvą?

M.V. Nesu daltonikas, bet spalvos patinkančios neturiu.

J.M. O metų laikus?

M.V. Kažkada buvo ruduo. Dabar visi geri...

J.M. Kur tavo namai?

M.V. Klaipėdoj. Ten, kur mano žmona ir mano dukra.

Iš mini pjesės „Kreatyvo mirtis":

„...1.Kad jis kreatyvas, beveik nieko blogo nėra.Bet jis buvo kreatyvas, suprantat? Ir dar mažakalbis kreatyvas. Kaip kreatyvas jis buvo mažai kalbus, bet produktyvus. Mažai pliurpė, daug darė."

J.M. Baigei Klaipėdos universiteto humanitarinių mokslų fakulteto lietuvių filologijos ir režisūros studijas. Kas daugiau esi: filologas ar režisierius?

M.V. Manau, kad dirbu pagal specialybę. Esu Klaipėdos jaunimo teatro „Aušra" režisierius. Turiu trupę moksleivių.

J.M. Ar sunku juos sudomint?

M.V. Jaunimas, kuris ateina į teatrą- motyvuotas, suinteresuotas teatrine veikla. Žioplių ir neapsisprendusių pasitaiko retai. Dominti jų nė nereikia. Tiesiog diskutuojam apie viską: menus, teatrą, literatūrą. Apie viską...Nuo to, ką personažas valgo iki to, ką jis galvoja, jaučia...Be to dauguma trupės narių yra universalūs menininkai: ir grojantys, ir dainuojantys, ir piešiantys...

J.M.O pats?

M.V. Groju gitara, dainuoju. Esu dainų autorius ir atlikėjas, dalyvauju koncertuose, daugiausia Klaipėdoje.

J.M.(Apie dailę nutyli, neprimenu ir aš, nors yra surengęs keletą parodų. )

Iš mini pjesės „Kreatyvo mirtis":

„1.Apie jo asmeninį gyvenimą mažai kas žinoma, jis buvo intravertas, ar, kaip mes juokaudavom,- intraveninis ekstravertas...Tačiau apie jį byloja jo darbai. O dirbo jis vienas. Jeigu kas ką, jis atrėždavo- dirbu vienas. Čia kaip visi detektyvai sako- aš dirbu vienas. Ir tikrai, viską darydavo vienas."

J.M. Ar vairuoji mašiną?

M.V. Taip. Tik ne vokišką ir ne japonišką. „Citroeną".

J.M. O žmona?

M.V. Kažką vairuoja, pavyzdžiui, mane nuvairuoja, kur reikia...

J.M. Kokia tavo moteris?

M.V. Be išankstinių nuostatų.

J.M. Ar pasikeitė gyvenimas, atsiradus Saulei?

M.V. Ir taip, ir ne. Bet tikrai nepablogėjo.

J.M. Tavo tėtis skaniai gamina, o tu ar moki?

M.V. Žiūrint ką, bet nesibaiminu atsistot prie viryklės. Improvizuoju.

J.M. Tavo darbe improvizacijos netrūksta...

M.V .Taip. Vaidinu dar lėlių teatre. Tas spektaklis suskamba žiemą, Kalėdų laikotarpiu. Vaidinam su Anžela Vitauskaite bent po 10 personažų. Spektaklis vadinasi „Po Betliejaus žvaigžde", o scenarijų parašė mano žmona Gitana Gugevičiūtė.

J.M. Nepasakei, ką mėgsti valgyt...

M.V. Noriu obuolių ir kriaušių, jei juose būtų daug mėsos, ar bent jau žuvies, dar čipsų...

J.M. Rūkai?

M.V. Turiu kartais parūkyti...

Iš mini pjesės „Kreatyvo mirtis":

„1. Skonio reikalas, skonio reikalas. Brolis prisibijojo raudonų čiulpinukų. O ant rubežiaus mėtė, nes taip darydavo nuo senovės. Dedi akmenį ant akmens ir susiformuoja tvora- jokie pasiutę kaimynų jaučiai neatbėgs, neprišiks .Reikia žvelgti giliau..."

J.M. Tu karjeristas?

M.V Visai ne.

J.M. Per jaunas?

M.V. Greičiau per senas. Nepadariau nė vieno žingsnio sąmoningai, kuris pagražintų mano CV.

J.M. Bet gi Kauno mažasis teatras pastatė tavo pjesę"17"?

M.V. Pjesę parašiau aš , bet jos niekam nekišau. Tiesiog režisierė Edita Prakuliauskaitė-Milinienė paskaitė, patiko ir ėmėsi statyt. Beje, ten pastatė spektaklį ir pagal mano žmonos pjesę „Labas, gyvenimas", pavadinę „Mokėk- duosiu".

J.M. Apie ką tavo pjesė?

M.V. Apie du kompleksuotus personažus, kurie ieško išėjimo iš savo kompleksų ir būsenos, kurioje yra.

J.M. Randa?

M.V. Neaišku. Žiūrovui ir skaitytojui spręst.

J.M. Kaip tu kuri savo personažus?

M.V. Neplanuotai. Keistoki personažai prašnenka galvoj. Keletas sakinių, vienas dialogas, kitas... Žiūriu, įdomiai jie šnekasi- reikia užrašyt...

J.M. Kai rašai, galvoji, kad tavo kūrinys turi būti kitoks, nei visų kitų?

M.V. Norisi parašyt gerą dalyką. Kad jis būtų geras, reikia, kad jis būtų šiek tiek kitoks. Kažkokiose gelmėse yra kitokumo klausimas. Dirbtinai to nesiekiu. Yra žmogus- yra stilius. Nuo savęs nepabėgsi. Turiu savo skonį, rašau pagal savo „plevenantį metodą".

J.M. Ir žmonės, ir mąstymas keičiasi...

M.V.Ir keičiasi, ir turi keistis. Kuo mažiau išankstinių nuostatų ir nuostabos akyse- tuo gražiau gyvent...

J.M. O kaip jaučiasi aukštaitis prie jūros?

M.V. Nejaukiai. Kasmet, kai tik būna Jūros šventė- išvažiuojam. Pusė milijono atvykėlių, daug nemielo ausiai triukšmo ir spūsties.

Vietoj epilogo. Iš Mini pjesės „Kreatyvo mirtis":

„2. O kodėl jis tapo kreatyvu?

1.Kas?

2. Jūsų brolis kreatyvas.

1.A, tas. Man atrodo, kad jis jau gimė kreatyvu Toks raudonas, gleivėtas visas ir kreatyvas. Kreatyvas buvo, nes kitaip negalėjo, jūs suprantat tokį dalyką?"

J.M. Ar yra kas nors, ko aš nepaklausiau, o tu neatsakei?

M.V. Nemėgstu atsakinėt žodžiu. Raštu pasakau daugiau, negu reikia...

J.M. Tai parašyk.

M.V. ( parašo) A.A. KREATYVAS GYVAS.

Alvydo Balandos nuotrauka