Žolinė

Pasak Lietuvos katalikų kalendoriaus, Žolinė – Šv. Mergelės Marijos į dangų Ėmimo šventė, minima nuo VIa. Rytų ir Vakarų Bažnyčiose. Jeruzalėje, kur vyko Išganytojo Motinos laidotuvės, sakoma, kad buvo suvažiavę viso pasaulio apaštalai, kurie budėję ir prie Jos kapo. Šv. Petrui atėjusi mintis patikrintiIliustracija karstą, tačiau jį atidarius – Marijos kūno nebuvo, o tik pilnas karstas nuostabių gėlių...

Lietuvoje nuo seno per Žolinę žmonės nešasi į bažnyčią lauko žolių, darželio gėlių puokštes, įdėdami ir rugių varpas, kad jas pašventintų bažnyčioje. Pagonybės laikais senieji baltai dėkojo Motinai deivei Ladai - lietaus davėjai ir žemės globėjai - už esamas derliaus dovanas, prašydami neapleisti ir kitąmet... Taigi, ar garbintume Šv. Mergelę Mariją, ar turėtume kitokių intencijų, Žolinė bus žolių ir gėlių, derliaus diena. Pagarbos augmenijai ir natūraliam grožiui diena.

Tikima, kad pašventintos gėlės apsaugo namus nuo perkūno, gaisro, piktųjų dvasių. Todėl metus išlaikytų žolių negalima išmesti, nes į namus gali ateiti nelaimė. Lietuviai jas pakeisdavo šiųmetėmis, o pernykštes sudegindavo...

Šiandienos žmonės – kūrybingi. Pavyzdžiui, VŠĮ Užupio Meno Inkubatorius prieš pora metų per Žolinę organizavo socialinę akciją, kviesdami P. Meko skersvėjo gatvelę paversti Užupio kabančiu sodu. Mūsų „Vyturėlio" vaikų darželis – lopšelis, sakyčiau, kasmet kviečia į panašias akcijas visus miestiečius, rodydamas pavyzdį savo išradingumu.

Ekologinė žydinčių gvazdikų siena, pražydusi miesto jubiliejui, puikiausiai tinka ir Žolinei, ir rugsėjui...