Kas? Kur? Kada? (5)

Liepos 14 d. Stirnių (Molėtų raj.) bažnyčioje buvo minimos kraštiečio, kunigo, profesoriaus, publicisto, knygų autoriaus, Lietuvos nepriklausomybės šauklio, lietuviškų leidinių redaktoriaus, „Ryto" draugijos pirmininko, kultūrininko ir švietėjo - Petro Kraujalio 130-osios gimimo metinės.

Apie šio šviesuolio paminėjimą laikraštis „Voruta" (liepos 16 d.) išspausdino „Vilnies" korespondentės Monikos Rybelienės straipsnį, kuriame gausu giminaičių prisiminimų apie šį garbų ne tik giminei, bet ir visai Lietuvai asmenį.

Įdomu tai, kad Kraujalių giminei susitikti, kurioje buvo ne vienas garsus kunigas, ne vienas Nepriklausomybės šauklys, ir kad ši galėtų „atsekti savo šaknis ir vėl pajusti savo bendrystę" - sukurta svetainė www.orbiteka.lt/kraujaliai

Tai – Kraujalių, kilusių iš Milių, Stirnių, Žagarų vietovių giminės istorija.

Beje, rugpjūčio 13d. kun., prof. P. Kraujalio mirties metinės. Kitąmet minėsime jų septyniasdešimtmetį.

„Dirbo mokyklai ir tautai" – geriausias gyvenimo aprašymas ant šviesuolio paminklo Vilniuje, „Saulės" kapinėse.

Rugpjūčio 1d. Molėtų garbės piliečiui, fotomenininkui, Lietuvos kultūros ministerijos Balio Buračo premijos laureatui, Varėnos savivaldybės „Sidabrinės bitės" laimėtojui, Plungės rajono savivaldybės „Plungės fotobienalės 2010" geriausio autoriaus apdovanojimo pelnytojui, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatui, Tarptautinės menininkų federacijos fotografų menininkų garbės vardo turėtojui - Mindaugui Černiauskui – septyniasdešimt.

Titulai - už meninius nuopelnus, kuriais jis dalinasi su dešimčia metų jaunesniu broliu Algimantu, kitąmet minėsiančiu savo jubiliejų.

Nuo rugpjūčio 1d. Molėtų krašto muziejuje eksponuojama brolių A. ir M. Černiauskų bei Eugenijaus Drobelio ir Mindaugo Lapelės fotografijų paroda „Gamta – kultūros lopšys".

Rugpjūčio 12 d. kraštiečiui, aktoriui ir dailininkui Povilui Budriui – penkiasdešimt. Kol buvo vaikinukas iš Čiulų kaimo, mėginantis krimsti aktorystės mokslus, kalbėjo: „ Miestas pasirodė pilnas menininkų. Visi geria kavą, vyną, rūko... O kokios kalbos! Sėdi kaip kvailelis. Nei aš žinojau, kas ta kava, geriu – neskanu man. Gal dar cukraus reikia įsidėti?" Kai baigė jis tuos mokslus, vaidino Kauno dramos teatre, Vilniaus Jaunimo teatre – žmonės kalbėjo: „Patiko. Man visada patinka jis. Na. Aktorius su savo stiliumi. Savotiškas aktorius. Labai savas, labai nuoširdus. Aha. Labai patiko. Jis panašus į tuos, kur Vilniuj vaikšto. Į krišnaitus. Laaabai patiko, laaabai. Mums apskritai Budrys patinka. Jis žavingas. Kuo? Viskuo? Vaidyba, natūralumu... „

(Iš žiūrovų atsiliepimų po A. Čechovo„Žuvėdros" Vilniaus Jaunimo teatre, 1991m., režisierius A. Latėnas)

Šiandien jis sėkmingai vaidina Meno forte (E. Nekrošiaus teatro studijoje).

Apie save – aktorių ir dailininką – P. Budrys sako: "Ir ten, ir čia – dvasinio gyvenimo ieškojimas. Visą laiką ieškai harmonijos su aplinka, su savimi..."

Jo „Tapybą be teptuko", kur dailininkas naudoja originalią, paties atrastą vaškinę techniką, galima pamatyti meno galerijoje internete: www.paveikslai.lt arba pavartyti Vaidoto Jauniškio knygą "Apie taką".