Nuo senų laikų lietuviui didžiausia šventė buvo vardinės. Populiariausi vardai buvo Antanas, Jonas, Petras, Povilas, o tarp jų puikavosi vienintelis moteriškas vardas Ona. Gražiausių metų laikų, ypatingos pagarbos kupini vardai. Sovietmečiu jie buvo nuskurdinti, Ona irgi buvo tapusi tik paprasta „skudurine Onute", o šiandien jie vėl atgimsta. Kaip ir vardinės.

Labai sena tradicija Lietuvoje per vardines apvainikuoti varduvininko trobos duris ar vartus. Vyrai eidavo laužyti beržo ar ąžuolo šakelių, o moterys pindavo vainikus. Į žalią vainiką įpindavo ir tuo metu žydinčių darželio gėlių ar žolių. Onai tekdavo baltos ir geltonos ramunės, mėlynai židintys vikiai, vosylkos, rasakilos...Ištekėjusiai Onai dažnai dovanodavo ir lauko gėlių puokštes. Tačiau gražiu vainiku (šiandien juos galima labai „patobulinti" ir kitomis žydinčiomis gėlėmis) džiaugdavosi kiekvienas...

Vainikus stengdavosi kabinti paslapčiomis, kad šeimininkas neišgirstų, o jei šis išgirsdavo, tai turėdavo išeiti į kiemą ir pakviesti į svečius. Ilgainiui tas slaptumas tapo nebūtinu, juk vis tiek „kaltininkas" privalėjo atsilyginti įdėjusiems gražaus triūso. Tad kai kurie pynėjai prie vainiko pridėdavo ir pynėjų vardus bei rašytinį palinkėjimą: sveikatos, laimės, džiaugsmo...

O kas ir su dainomis, pritariant armonikai, įsiverždavo į varduvininko kiemą...

Neturintys Onų – lankydavosi Šv. Onos atlaiduose, kermošaudavo ir laukdavo kada būsią pakviesti į pokermošę pasibūti su giminėmis ar draugais, pasilinksminti gegužinėse...

Alvydo Balandos nuotrauka