Tylos ir pagarbos akimirka A. Urbonienei

Man ji buvo graži. Nors ją mačiau tik sidabru žvilgančiais trumpais plaukais ir šelmiškai šokinėjančiomis akių gyvybės švieselėmis... Regis, tokia ji buvo visą gyvenimą. Ir visą gyvenimą ją dauguma vadino Mokytoja...

Vakar, liepos 5 d. rytą, sako, Utenos ligoninėje, staiga sustojo Mokytojos Aldonos Urbonienės širdis. O ji dar buvo pasirengusi žingsniuoti į aštuoniasdešimt šeštuosius metus, į kitus jubiliejus... paskui savo seną svajonę, kurią vis vijosi vijosi, bet toji vis būdavo pirma...

Gal vakar Mokytojai pasisekė ją sugauti, nors susilyginti su ja?.. O gal tai ir buvo pats gyvenimas, kurį ji įveikė su visomis vasaros spalvomis ir jos atspalviais, su džiaugsmais, liūdesiu ir nerimu?...

Ji buvo tikra Aukštaitė nuo Užpalių. Ūmi ir tiesi, švelni ir tulžinga, sunkiai susitaikanti su pralaimėjimu... Tiesos ieškotoja painiuose žmonių gyvenimų labirintuose, ir net jų teisėja... Todėl turėjo tiek pat priešų, kiek ir draugų, o ilgainiui mažėjo ir vienų, ir kitų...

Pamenu, kai gimus mano dukrelei, atėjo aplankyti nešina josios dukters didžiule lėle... Nors ji sunkiai išduodavo savo jausmus, bet tąsyk galėjai suprasti, kad ir jai švelniai duria širdį vienišo jausmo tąsa...

Pamenu, kai, pasikeitus mano doroviniam veidui, Mokytoja pradėjo ir su manimi nesisveikinti. Net straipsnį buvo parašiusi taip, kaip reikėjo užsakovei... Bet aš irgi buvau mokinė, nors ir kitos Mokytojos. Todėl visuomet su ja sveikindavausi. Ilgainiui ir ji pradėjo atsakyti tuo pačiu. Kartais, susitikusios gatvėje ar parduotuvėje, net pasikeisdavome keliais sakiniais. Tačiau Mokytoja kažkodėl niekada nebežiūrėdavo man į akis... Abi buvome aukštaitės...

Jos priešai man sakydavo, kad pasidomėčiau josios mokytojyste, asmeniniu gyvenimu, net partine veikla, bet manęs tai nedomino. Mačiau moterį, kuri atkakliai gynė savo nuomonę, savo supratimą, savo gyvenimą, ir tuos, kurie į ją kreipdavosi.... Jei nutikdavo kitaip – ji pasitraukdavo.

Jos būdavo pilna visur: ir politinėj arenoj, ir menininkų susibūrimuose, ir tarp literatų, ir tarp kasdienybės molėtiškių. Ji buvo puiki renginių vedėja, „Alko" klubo dalyvė. Jos publicistika buvo įvertinta K. Umbraso literatūriniame konkurse.

Ji buvo ryški Molėtų krašto asmenybė, išėjusi Valstybės dienos išvakarėse.

Atiduokime paskutinę pagarbą Mokytojai, mylėjusiai gyvenimą iki paskutinio atodūsio.

Juk kiekvieno iš mūsų kiekviena akimirka jau... buvusioji. Taip yra sakiusi Mokytoja.