Taip teigia etnologė Gražina Kadžytė (beje, neseniai skaičiusi paskaitą molėtiškiams kultūrininkams), kilusi iš Utenos rajono, kalbėdama apie Joninių laiką, kuris, turi ypatingų prasmių, galių, atėjusių iš mūsų praeities ir tautosakos, ir kuris nepalieka nė vieno iš mūsų be žymės, nepaisant to, ar esame pavadinti Jonų vardu...

Janis – Latvijoje

Kaip pavadinti birželio 24-ąją, kuo ypatingas tas laikas, ką tądien daryti? Klausimai, kurie kyla ne kiekvienam, tačiau kažkokiu būdu sukirba mūsų pasąmonėj, ypač, kai tądien turime nedarbo dieną.

Už tai turėtume būti dėkingi kaimynams latviams, kurie jau labai seniai švenčia Janio šventę. Pasak G. Kadžytės, Janis kaimyninėje šalyje buvo mylimas ir tinkamai, su alaus ąsočiu, vyrų vos pakeliamu sūriu, šeimininkės suspaustu giminių ir kaimynų pobūviui, smagiai pagerbiamas. Net ir nebūdamas Jonu, Latvijoje nenustebsi iš nepažįstamo gavęs dovanų bijūno žiedą ar pakviestas į viešnagėjančių būrelį. Tądien ar net kelias dienas Latvijoje vyksta folkloro festivaliai...

Kaip pavadinsi – nepagadinsi...

Etnologės nuomone, kaip tą dieną vadinsi – nepagadinsi, nes viskas pritinka. Ir joninės, ir vainikų šventės, kuriomis vasarvidžio metą vadino Simonas Daukantas, ir kupolinės, ir rasos... Vainikai pradedami pinti jau nuo pavasarį sugeltonavusių pievų pienių. Jais, pasak G. Kadžytės, apipinami panamių ir kryžkelių kryžiai per šeštines ir devintines (šeštasis ir devintasis po Velykų savaitės ketvirtadienis), o vasaros saulėgrįžos vainikais puošiami visi vartai. Vainikai dedami ant galvų, per petį vainikai metami į obels šakas – iš kelinto karto užkibs, tiek metų mergausi. Vainikai plukdomi vandeny, su kuriuo suplauks, kur link nuplauks... Kuo ne vainikų šventė?

Žolių vešėjimo metas

Žolynai kartu su kylančiu skliautu saule sukaupė visus geriausius gyvybingumo syvus, visas veikliausias gydančiąsias galias. Skuba, anot G. Kadžytės, visažinės žolininkės tuos žolynėlius surankioti, nes „ po švento Jono jie nė šuniui nebeverti"... Merginos, kupoliaudamos per devynis laukus ar vienoje pievoje po devynis žingsnius į visas pasaulio puses atmatuodamos, ką pakliuvus po ranka, ima, taip būrimui, ateities spėjimams tinkamą devynių žolių puokštę susikupoliaudamos... Jei kuri neturės kam parodyti savo žolių, kad išburtų josios laimę, tai tą puokštę reikia susidžiovinti ir turėti, kad apsaugotų nuo blogybių...

Su lietumi ir saule

Rasų gražumu negali atsidžiaugti: vakaro rasos žada geras dienas būsimai šienapjūtei, nakties rasos gydo visokias negalias, o paties Joninių ryto rasos saulei lygų skaistumą suteikia – sako etnologė, pridurdama, jog naktis turi savo paslaptis, o diena turi savo išmintį. Pasak jos, kiekvienam dalykui yra savas laikas ir sava vieta. Nesvarbu, kad taip ir esi nesuradęs paparčio žiedo... Gal tai, ką jis galėtų patarti, išgirsi, neskubėdamas, besišnekučiuodamas su kaimynais apie vasaros grožį, apie gyvenimo išmintį, šienapjūtės gerumą ir darbymečio talkų prasmę...

Pas mus, kaip ir Latvijoje, užteks laiko, po nuotykių ir linksmybių nakties, kol dienos pačiame gražume, ir užstalės dainai, ir darbams...