Remigijus Gražys gimė Molėtuose 1943 01 04, mirė 2012 04 05 Molėtuose.

Poetas, publicistas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, laikraščio „Vilnis" bendradarbis. Debiutavęs gamtinės lyrikos rinkiniu „Pievos – žalios planetos (1967).

Tais pačiais motyvais vėliau pasirodė rinkinys "Per geltonas pievas" (1973), knygelė vaikams "Labas rytas, tėviškėle" (1984).

1995 metais Remigijus tapo K. Umbraso literatūrinės premijos laureatu.

Mielas ir geras bičiulis, mokėjęs parinkti visa talpinantį žodį tinkamiausiu laiku... Gamtos vaikas su "šviesaus liūdesio" veidu ir mintimis... Žmogus, su kuriuo visada buvo gera šnektelti apie gyvenimo prozą...

Dovanodamas rinktinę "Šviesaus liūdesio blyksniai", Remigijus užrašė palinkėjimą, kurio, manau, ir pats visą gyvenimą laikėsi: " ieškokime aukso, kuris visą auksą padaro beverčiu."...

Nesinori sutikti su faktu, kad Remigijus išėjo... galbūt į Poetų šalį... O dar labiau apraudoti. Tebūnie jis gyvas mūsų pajautimuose, prisiminimuose.

Paskaitykime atvirkštine tvarka Remigijaus poeziją ir pabūkime kartu...

Rytas (iš knygos "Šviesaus liūdesio blyksniai" 2007)

Graži ankstyvo ryto paslaptis.

Šviesa kambaryje pražysta lyg puriena,

O langas vėl abu tėvus įrėmina

Prie švento stalo. Rytas ir viltis.

Tikiu, kad vaikas grįš namo laimingai,

Ir, įsisupusios į juodą rūbą, negandos nutols.

Ir vienąkart turbūt įspėsiu minklę:

Diena užgęsta – kas nutiks rytoj?

Kai išeisiu ( iš knygos „per geltonas kalvas", 1973)

Išeidamas užkursiu

Iš vėjo kaitrią ugnį,

Ir ugniaspalvis vakaras

Nerimu žėruos.

_ Kokia tyla, - sakys.

Ir žodžiais netikėsi,

Kai apibers tau galvą

Vėjo pelenai.

O tas raudonas langas

Bus lyg paveikslas šventas.

Ir tu mane matysi,

Kai aš kalvom slenku.

Kaimas ( iš knygos „Pievos – žalios planetos", 1967)

Čia mano išvaikščiotas miškas

Alsuoja baugia tyluma.

Čia kvepia prabėgusiais mėnesiais,

Spalvotais nuo uogų.

Tas ilgas ir pilkas kelias.

Ir žodžių karštų kamuolys.

Važiuoja krovikai.

                        Ir dunksi

Lyg sunkūs maišai kėbule.

Tas ilgas ir pilkas kelias...

Beržyne – žali sunkūs akmenys

Tarsi gegučių užvakar

Mums iškukuoti metai.

Pažadas dukrelėms ( iš knygelės „Labas rytas, tėviškėle", 1984).

Nuvesiu aš jus į girią,

Linksmai sau po žolę stryksėkit.

Geltoną lazdyną palenksiu,

Į saujas pabirs riešutai.

Laukymėje galvas užvertę,

Į ąžuolus aukštus žiūrėsim,

Kiekvieną čiulbantį paukštį

Vadinsim skambiausiu vardu.

Žinau, jūs labai nustebsit,

Kad jūsų vardai lyg paukščių,-

Pašauksiu, ir giesmininkai

Manys, kad kviečiu aš juos.