Štai ir atėjo gražiausios metų šventės... Tokios, kokių neregėjo kelios žmonių kartos...

Būdami toli vieni nuo kitų, galime džiaugtis, kad tebeturime brangiausią lobį, kurio niekas iš mūsų neatims, kol būsime gyvi, tai – prisiminimai, o su jais ir geros emocijos bei mintys. Aš keliuosi į ankstesnę Lietuvą, kai šventvakariais, šiukštu, nebuvo galima nei siūti, nei megzti, nei nerti, nei siuvinėti, nei virvių vyti... Gal ne tik kompiuteriai ir išmanieji įrenginiai kalti, kad tiek daug jaunų žmonių yra prasto regėjimo? Pamiršo jaunos mamos ir močiutės, kad nuo Kalėdų iki Trijų Karalių negalima adatos, ir visko, kas gali įdurti, rankose laikyti... Tik raganos galėjo tokius darbus dirbti. O dabar, vyrai sako, kad visos bobos, ypač uošvės – raganos.... Nieko panašaus. Yra žinoma, kad XX a. pradžioje Molėtų krašte gyveno ragana Gataveckienė (o gal Galaveckienė) už 5 smetoniškus litus išvedusi nuodingas gyvates iš gyvenamųjų žemių. Sako, ir dabar tose vietose nieks nėra matęs roplių. Akimirką įsivaizduokite, kiek yra jos palikuonių... Gal vienas jų buvo Antanas?
Sako, prie Virintos ežero pakrantės, Skyliakalnyje, naktimis vaidendavosi „Baltoji karalienė". Apsisiautusi balta skara, pačioje ežero pakrantėje ji sėdėdavo ir tarsi laukdavo praeivių. Sako, ne tik žmonės, bet ir arkliai jos bijodavę. Bet štai, kartą pro šią vietą, anksti ryte, dar nepatekėjus saulei, į malūną važiavęs toks Antanas Jasinskas. Pamatęs karalienę, arklys pradėjęs bristi gilyn į ežerą, o Antanas, netverdamas piktumu, puolęs prie tos „Baltosios karalienės", ir taip smogęs jai, kad nuo to laiko niekas daugiau jos ir nebematęs.... O pasakoju visa tai dėl to, kad šventvakariais mūsų senoliai sekdavo pasakas, įvairiausius nutikimus, mindavo mįsles, o jaunimas žaisdavo žaidimus. Tų žaidimų Molėtų krašte būta įvairių. Turbūt visi prisimena lietuvių liaudies pasaką apie ropės rovimą, o štai molėtiškiai „Ridikus rovė" žaisdami. Susėda žaidėjai vienoje eilėje vieni kitiems ant kelių, o likęs vienas – „rauna ridiką", išrautasis tampa rovėju ir taip toliau... Mėgo ir „Vyšnią skinti" Būdavo, mergaitė atsistoja ant suolo. Du berniokai stovi rankomis susikibę, o trečias turi praeiti pro tuodu, paimti merginą į glėbį ir pabučiuoti....
Mėgdavo jaunimas ir ratelius eiti, ir dainas dainuoti, ir Kalėdų giesmes giedoti...
Ar pamiršote, kaip seneliai sakydavo tėvams: „ Va, mūsų laikais, tai būdavo...."
Aišku, kad būdavo... Kiekvienam savas laikas – mieliausias.
Jų laikais ir sniego būdavo, sako, arkliui iki pilvo. Ir mes dar žinome sniego skonį ir užsimerkiame, prisiminę akinantį jo baltumą.
Kažkada išnyko dinozaurai, dabar ant išnykimo ribos yra baltieji kiškiai ir baltosios meškos, kitur ir baltieji raganosiai... Žmogus irgi stovi ant išnykimo – susinaikinimo ribos. Vienintelė paguoda, kad pandemija negali panaikinti Kūdikėlio Jėzaus gimimo. Jis gimsta, atnešdamas naują viltį gyvenimui...

Alvydo BALANDOS nuotr.