Kai praėjusią vasarą keliasdešimt plakatinių stendų, skirtų daktaro Liudviko L. Zamenhofo 160–tosioms gimimo metinėms

ir jo gyvenimo kūriniui – tarptautinei esperanto kalbai, buvo eksponuojami Molėtų viešosios bibliotekos Laiptinės galerijoje bei konferencijų salėje, sakėme, kad ESPERANTO buvo trumpam sugrįžusi į Molėtus. Tačiau, būtent šiame mieste praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje buvo skiriamas didžiulis dėmesys šiai kalbai.

Kadangi UNESCO 2017-uosius metus buvo paskelbusi Liudviko L. Zamenhofo metais, tai ši paroda, matyt, ir turėjo tikslą – apkeliauti kuo daugiau Lietuvos kampelių, primenant apie drąsaus ir mąstančio žmogaus galią, mokėjusio suburti draugėn viso pasaulio žmones, apeinant politiką, jei tik šie patys rodytų iniciatyvą, išmokdami nesunkią tarptautinę kalbą. Šio žmogaus pavyzdys galėtų būti įkvepiančiu ir šiandien, beieškant tarpusavio sutarimų daugelyje gyvenimo sferų. Juk jo profesija buvo akių ligų gydytojas, bet jis sugalvojo, kaip suvienyti žmones... Žinoma, tam turėjo įtakos vieta ir laikas. Kaip teigia Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas Povilas Jegorovas, Balstogėje, L. L. Zamenhofo gimtinėje, XIX a. antroje pusėje, kai ši dar priklausė Rusijai, būta „tautų katilo": lenkų, rusų, žydų, vokiečių. „Vos sulaukęs 10 metų L. L. Zamenhofas parašė pjesę „Babelio bokštas, arba Balstogės tragedija". Pavadinimas rodo, kad skirtingų tautybių gyventojams ten nebuvo lengva ir dėl kalbų skirtumų. Todėl L. L. Zamenhofas labai anksti, dar mokykloje, ėmėsi kalbos mokslų. Jau tuomet jam nedavė ramybės mintis sukurti bendrą kalbą, galinčią spręsti įvairiatautėje aplinkoje kylančias problemas." Tačiau išleisti esperanto kalbos vadovėlį jam pavyko tik 1887 metais. Ir tik kiek daugiau nei po trisdešimties metų, 1918 metais, Kaune buvo įkurta esperantininkų sąjunga, kuriai vadovavo jos įkūrėjas – rašytojas, poetas, publicistas, literatūros kritikas, prelatas, profesorius Adomas Jakštas-Aleksandras Dambrauskas. Ši sąjunga veikė iki 1940-ųjų , o vėliau buvo atkurta tik 1988 metais. Įdomu tai, kad Povilas Jegorovas pirmuosius esperanto kalbos įgūdžius gavo Molėtų internatinėje mokykloje. Maža to, jis dalyvavo 74-ąjame pasauliniame esperantininkų kongrese, vykusiame Anglijoje 1989 metais. Apie jį tuometiniame laikraštyje „Pirmyn" internatinės mokyklos mokytojas Balys Matiukas rašė: „Kaip sunkiai sekėsi minėtame kongrese Pabaltijo esperantininkams, iliustruoja laikraščio „Heroldo de esperanto" (Nr. 11-12) straipsnio antraštė: „Nervingas, tačiau naudingas posėdis" (Nervozaj sed utilaj kunsidoj). Tame pačiame šio laikraščio puslapyje įdėta nuotrauka, kurios centre mūsų kraštietis P. Jegorovas. Po ja prierašas: Pasaulinės esperantininkų asociacijos komiteto posėdyje – pirmasis lietuvis komitete C, išrinktas Braitone, Paulo Jegorovas..."

Taigi Lietuvos esperantininkų laivas po 40 metų vėl išplaukė į plačiuosius pasaulio vandenis. Molėtiškiams tuo maloniau, kad prie to laivo vairo patikimai stovi ir vienas aktyviausių Lietuvos esperantininkų, mūsų minėtasis P. Jegorovas."

Belieka pridurti, kad Molėtuose šia kalba jau buvo kalbama 1961 metais, kai aktyviai talkinant žinomam esperantininkui, molėtiškiui, matematikos mokytojui Antanui Žagūnui mūsų mieste vyko trečioji Pabaltijo esperantininkų stovykla. 1972-1974 metais Molėtų internatinėje mokykloje veikė jaunųjų esperantininkų būrelis, vadovaujamas mokytojo Balio Matiuko, buvo organizuojami ir esperanto kalbos kursai.

Šiandien jų pradėta veikla turi tęsinį. Tai – Povilas Jegorovas ir jo darbai . Už juos – už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje 2020 metais esperantininkas Povilas Jegorovas pelnė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį „Tarnaukite Lietuvai".