Paveldo dienos sutapo su mūzos išėjimu

Jau tradiciniu renginiu tapusios trys didžiosios Europos kultūros paveldo dienos šįsyk buvo organizuotos su gyvomis paieškomis po Vilniaus gatvę Molėtuose.

Pirmojoje dienoje pagrindiniai ekskursantai buvo Molėtų „Vyturėlio" vaikų lopšelio-darželio ikimokyklinukai – „Naminukų" ir „Kodėlčiukų" grupės, antrojoje – Molėtų pradinės mokyklos trečios A klasės mokiniai ir jų mokytoja Jūratė Kraujalienė, o trečiojoje – Molėtų progimnazijos septintos C klasės mokiniai su auklėtoja Asta Vorobjoviene bei būrys Molėtų viešosios bibliotekos bibliotekininkių. Pagrindinis šių dienų tikslas buvo supažindinti jaunuosius molėtiškius su mūsų 100-ečio paveldu, trumpai pristatant objektus pagrindinėje miesto gatvėje bei apsilankant Molėtų rajono savivaldybėje, kur vyksta ne tik rajono dabartis, bet ir formuojama ateitis. Vaikams buvo įdomu pamatyti, kaip atrodo skulptūrų maketai, jie rinko labiausiai patikusį modelį, o paskui galės pamatyti tikrą skulptūrą atsinaujinusioje miesto aikštėje. Trečiokai, apsilankę savivaldybėje, buvo pamaloninti netikėta dovana – Vaiko Konstitucija, kuri tuoj pat buvo praminta „vaikų pasu" su jų teisėmis ir pareigomis. Jaunieji paveldo dienų dalyviai buvo pakviesti matytus ir jiems labiausiai patikusius paveldo objektus perkelti ant popieriaus lapo. Taip ant seniausio pastato, vadinamo „raudonais mūrais" ir menančio žydų paveldą sienos, trečiąją dieną radosi lauko galerija, kurioje buvo pavaizduotos Molėtų miesto skulptūros, Šv. Jonas Nepomukas, Vilniaus gatvės fragmentai ir net pirmoji biblioteka Molėtuose... Per trečiąją dieną buvo prisiminti ir Molėtų garbės piliečiai, kurių mes turime 16, apsilankyta senosiose Molėtų kapinėse, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje... Parapijos klebonas dek. mons. Kęstutis Kazlauskas, kuriam 2014 metais suteiktas Molėtų garbės piliečio vardas ne tik už mūsų gyventojų kultūrinę, socialinę bei dvasinę gerovę, bet ir už bažnytinio paveldo saugojimą ir puoselėjimą, mus ne tik supažindino su dvasiniu ir materialiuoju paveldu, parodė ir papasakojo tai, apie ką daugelis gyventojų nėra nei matę, nei girdėję, palaimino giesme ir įvedė į naujojo šimtmečio krikščioniškąjį paveldą – Popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje, sutapusį su kultūros paveldo dienomis ir leidusį praeities paveldui paženklinti mūsų ateitį...

Kad ir kaip būtų liūdna, bet paskutinę vasarišką rudens dieną, penktadienį, iš šio gyvenimo išėjo poeto Remigijaus Gražio žmona Regina. Ji, kaip ir Remigijus, buvo asmenybė su savo nuopuoliais ir atsikėlimais, buvo meno žmogus, su pasididžiavimu tardavo, jog buvo Teatro Žmogaus – Aleksandro Kernagio mokinė... Regis, ji surežisavo ir savo paskutiniąją kelionę, o Angelas tam nesipriešino... Sunku buvo būti Mūza, laikant visus 4 šeimos kampus, bet dėka Jos rūpesčio ir globos, šiandien Molėtai turi Poetą... Kitąmet, birželio 25 dieną, Regina būtų šventusi savo septynių dešimčių jubiliejų, bet šiandien, rugsėjo 25–ąją Mūza sugrįžo pas Poetą. Ir kaip gi čia neprisiminsi R. Gražio „Šviesaus liūdesio blyksnių"...

Eina pro šalį mėlynas upės vanduo
Atšvaitą nešdamas kalnu. Taip stiklius
keliauja kiemais
Taip šviečia, tikiu, ilgesys pilko paukščio
raudoj
Čia, po aukščiausiais mano gimtinės klevais.
Baltuoja beržynai...
Ir žingsniai žmonių duslesni,
Ko tu blaškaisi? Nejaugi pro šalį ir tu
praeini?
-----------------------------------------------------
Jei skauda – žinoki: savo esi namuose.
Namai tie nameliai – nors verki – rugsėjo
šviesa.