Šių metų gegužė, sako, buvo pati avaringiausia... Gal todėl, kad seniai nebuvo tokios vasariškos gegužės ?... O vidurvasaris padovanojo tropikų orus...

Už tai, pradėjo lįsti ir rodytis visų rūšių grybai, tik spėk sužiūrėti, ar nebus sukirmijęs. Mėlynės, kur buvusios, kur nebuvusios, jau eina poilsiauti, o jų vietą tuoj užims raustančios bruknės. Už tai tokių dosnių avietynų jau seniai nemačiau: imkite ir raškykite, prašosi plačiai šypsodamos ir merkdamos akį prašalaičiui, o šiam neatsilaikius prieš gaivų, rožinį vasaros skonį, tikrai pasiseks, nes šįmet čia nesilanko riestanosės kirmėlaitės...
Prekybos centrai, nesvarbu, kokia savaitės diena, pilni poilsiautojų, kaip ir paežerės, ir rajono vietovių sodybos. Gamta lepina ir glosto visus: atvykėlius ir savus. Dairausi ir aš: kaip gera, kad žmogui ir visiems gyviams duota galimybė nugyventi savo amžių Žemės planetoje... Suskaičiavus šios vasaros mano aplinkos dvikojus ir keturkojus – gautųsi neblogas šimtakojis, o kiekvieną akimirką aplink sukasi koks 30 kojų. Pamiršti jūros kvapą ir kopų ilgesį, nes šunytis visuomet painiojasi po kojom, ir lyžteli ranką, tarsi mandagiai atsiprašydamas... Senis šuva dar niekaip negali susitaikyti, kad jo vienvaldystė jau baigiasi, ir įsižeidęs, stengiasi bendrauti tik dėl ėdalo... O katinai – ištikimieji sodybos murkliai, baigia pramiegoti vasaros karštį. Tik miesčionė šinšilė linkusi pramogauti: kasdienės smėlio vonios ir akrobatiniai triukai, išduoda polinkį į „bohemą"... O balinis vėžlys pradėjo deklaruoti savo teises: maistą, prašom, iš delno, ir , būtų gerai, pasivolioti žmogiškoje lovoje... Tik pradėk su jais elgtis, kaip su šeimos nariais!... Iš čia, matyt, ir bus atkeliavęs žmogaus noras duoti savo augintiniams žmogiškus vardus, o žmonėms – žvėriškus... Bet aš visada perspėju, kai žmogus nori vadinti dukras Smiltėmis, Airomis, kad pažįstu žmones, turinčius tokiais vardais šunis... Gyvenkime kaip broliai, rokuokimės, kaip žydai, bet gal geriau – draugiškai – kaip katinas Tomas ir peliukas Džeris...