„Lietuvos ryto“ puslapiuose su malonumu paskaitau anketą – didelių žmonių dar didesnes mintis  apie Lietuvą.

Ypač tuos klausimus, kuriuose prašoma įvardinti tris lietuviams būdingus charakterio bruožus ir palinkėjimą Lietuvai. Beveik šimtaprocentiniu charakterio bruožu tampa – darbštumas. Greta jo rikiuojasi: pavydas, visažinystė (M. Ivaškevičius), užsispyrimas, kantrumas (Ž. Savickas), įtarumas ir polinkis visus mokyti (M. Mikutavičius) ir t. t. O štai linkėjimuose gali daug ką „pramatyti“...  (G. Landsbergis) „Palinkėčiau ambicijos. Drąsos ir ambicijos. Nepabijoti išsikelti tikslo ir eiti link jo.

Žmonės, kurie mus atvedė šiandien į čia, – ar tie, kurie prieš šimtą metų, ar pokario partizanai, – kėlė didelį tikslą ir ėjo jo siekti. Jis atrodė per daug drąsus, gal net neįgyvendinamas.

Bet tiktai tų žmonių siekis ir kryptis leido ateiti ten, kur mes esame šiandien. Labai kviečiu nesustoti.“

(S. Eidrigevičius) „Susiimti už rankų, eiti rateliu ir dainuoti: „Jurgeli, meistreli, mokyk savo vaikus.“ Ir dar – daryti viską, ką gali, nešti savo autentišką trupinėlį, kad tarptautinėje erdvėje su nuostaba būtų sakoma: „Tai iš Lietuvos.“

(M. Mikutavičius) „Gimtadienis yra tik fejerverkai ir šampanas, kuris baigiasi, o Lietuva yra kasdien. Nepamirškim.“

(M. Ivaškevičius) „Neišnykti. Tai svarbiausia. Ir, perfrazuojant K. Pakštą, kai nebegalime plėstis „horizontaliai“, tai yra padidinti lietuvių skaičiaus, turime auginti lietuvį „vertikaliai“.

Švietimo ir mokslo ministras turi tapti svarbesnis už gynybos ministrą, o aukštajam mokslui turime skirti visas lėšas ir išteklius.

Tik protingas, išsilavinęs, konkurencingas lietuvis yra vertas ateities“.

Ir reikėjo gi čia tam Ivaškevičiui konkurencingumą įkišti... Bepigu, kai jis, paskaičius Lino V. Medelio internetines PRO PATRIA ir SAVASTIS  publikacijas tuo pačiu pavadinimu „Kaip tapti klasiku: patarimai kito Mariaus Ivaškevičiaus pavyzdžiu“, atskleidė Lietuvai, jog Marius Ivaškevičius tėra tik geras vadybininkas ir manipuliatorius, nevertas pripažinimo, apdovanojimų ir gyvojo klasiko vardo... Na, bent jau aš taip supratau pagrindinę straipsnio mintį. O štai mano vyriškis, paskaitęs tekstą, pripažino, kad nieko negali komentuoti, nes nėra skaitęs Mariaus knygų ir matęs spektaklių, bijodamas nusivilti, bet, anot jo, jei Linas V. Medelis taip rašo, o jis, mano žmogus, tai skaito, vadinasi, protingi Lietuvoje tėra tik du: Jis ir Linas V. Medelis, na, gal dar keletas anksčiau skaičiusiųjų...

Ir kaip dabar turėtų elgtis lrytas.lt portalo, kviečiančio rinkti Lietuvos šimtmečiui – 100 geriausių knygų, tarp kurių yra ir trys M. Ivaškevičiaus („Žali“, „Išvarymas“, „Madagaskaras“) knygos, skaitytojas, kai   lrytas.lt apklausė 17 aktyviausių lietuvių literatūros žinovų – kritikų, literatūrologų, apžvalgininkų, pateikusių savo pasiūlymus?..  Tai – Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Neringa Butnoriūtė, Virginija Cibarauskė, Jūratė Čerškutė, Ramūnas Čičelis, Solveiga Daugirdaitė, Rūta Elijošaitytė, Virginijus Gasiliūnas, Ramūnas Gerbutavičius, Laimantas Jonušys, Giedrė Kazlauskaitė, Rimantas Kmita, Dalia Satkauskytė, Jūratė Sprindytė, Antanas Šimkus, Gytis Vaškelis. „Pagal jų rekomendacijas mes sudarėme 150 knygų, išleistų 1918–2017 metais, sąrašą. Į jį pateko bent tris literatūros žinovų balus pelniusios lietuvių autorių prozos, poezijos, eseistikos, dramaturgijos knygos. Liko paskutinis žingsnis, kurį ženkime kartu. Balsuokite už tas knygas, kurios jums atrodo svarbiausios, reikšmingiausios, geriausios. Taip visi drauge išrinksime Lietuvos šimtmečio knygų šimtuką, kuris liudys, kad ne tik buvome, bet ir būsime rašanti ir skaitanti Lietuva.“ (Beje, tame pretendenčių sąraše yra ir dar vieno kraštiečio Alvydo Šlepiko knyga „Mano vardas – Marytė“).

Baisu ne tai, kurios knygos taps šimtmečio knygomis, o tai, kad molėtiškis vanoja molėtiškį... Tai irgi lietuviškumo bruožas.

Neseniai mane aplankė bičiulė. Jai nepatinka M. Ivaškevičiaus kūryba, jei nepatinka tie žydai, kurie lietuvių sąskaita nori atstatyti  bebaigiančias griūti sinagogas, jai nepatinka ir R. Vanagaitė, ir dar daug kas jai nepatinka. Tačiau, bekalbėdamos apie Lietuvą, mes priėjom bendrą išvadą: žydai, kaip ir lietuviai, gali nesutarti tarpusavy, bet jie visada padės vienas kitam, o lietuvis tik rankas patrins iš džiaugsmo, kad kaimyno karvė pastipo... Tai, kaip tada gali neišsivaikščioti mūsų Lietuva, kai lietuvis nemyli lietuvio?...

Aš visada prisimenu, kad Linas V. Medelis pirmasis (ir kol kas vienintelis) parodė, kaip ir kokiomis sąlygomis turi dirbti redakcija ir jos žurnalistai, turiu omeny  ne tik „Pirmadienį“, bet ir „Molėtų žinias“, bet, skaitydama „Kaip tapti klasiku: patarimai kito Mariaus Ivaškevičiaus pavyzdžiu“, pajutau didelį dvoką, ko niekada nejaučiau, skaitydama M. Ivaškevičiaus kūrinius, net ir su tikrų žmonių vardais ir pavardėmis. Matyt, man jie nebuvo tikri, o tik išgalvoti ir  sąmoningai ar ne sąmoningai  paimti sutapimai.  Piktintis galima daug kuo, bet ir čia tikras lietuvio būdas. Juk anoj Lietuvoj garbinom vienus stabus, o šitoj jau kitus... Bet,  gal, sakau, tik todėl, kad lietuviai visais laikais mokėjo prie visko prisitaikyti ir išsaugoti tai, kas buvo ir tebėra brangiausia,  šiandien ir turime atkurtos Lietuvos šimtmetį...

Išmokime mylėti vieni kitus...  Ir aš – tikra lietuvė, pamokiau...

P.S. Kai eisite pro senąsias žydų kapines, atkreipkite dėmesį, su kokiu malonumu važinėjasi žydų kapų kalneliais Molėtų vaikai? Ir kaip reaguotų lietuviai, jei jų kapinėse žydai atidarytų rogučių taką?