Tiesą sakant, atsakymą aš žinau. Manau, kad jį žinote ir Jūs...

Tik kiekvienas turime savąją interpretaciją, nes suvokiame, kad kiekviena praeinanti mūsų gyvenimo minutė virsta – neįkainojamu paveldu, nes jos nei pakartosi, nei nufotografuosi... Kai kas moka tą minutę aprašyti, ar užfiksuoti kokiame išmaniųjų technologijų aparate, bet (juk 24 valandas per parą fiksuoti gali tik kamera) kai imi sąlytį su laiku ir asmeniu, su vieta ir vyksmu, tai tampa statistine, bejausme fiksacija. Išeitų, kad laikas – mūsų paveldo vagis, o jausmai ir yra didysis paveldas, kuris nesensta?! Bet tai taip individualu ir subtilu, sakysite Jūs, kad vargu ar galima sugalvoti, nustatyti, reikalauti, turėti visuomeninį jausmą, o juo labiau jį kam nors primesti. Deja, labai dažnai matau ir girdžiu, kaip tas jausmas yra primetamas: mylėti Lietuvą, parduoti, nupirkti, išduoti, tarnauti Lietuvai, išgelbėti, išanalizuoti, aprašyti ir surašyti Lietuvą, kentėti ir numirti už Lietuvą... Veiksmažodžių yra daug, o Lietuva tik viena. Tai kaip ją įrėminti, kad matytųsi visos veikos? Kuo daugiau rėmų, tuo mažesnis paveikslas, arba apžvalgos laukas. Tuo mažiau matančių... Tuo mažiau, norinčių žvalgytis... Tai kam ką nors saugoti, daryti matomu, jei patys ir padarėm, kad būtų, kuo mažiau matoma!? Nors, tiesą sakant, kaltas yra epochose nusistovėjęs supratimas, kartais dėl neišmanymo, ne tų vertybių iškėlimo, dėl politinės naudos ar dar baisiau – dėl turtinės naudos, siekiant pasipelnyti.
Kažkodėl man atrodo, kad su klimato atšilimu į Pasaulį ateina dvi aršios jėgos. Viena jų nori išgelbėti, galvodama apie savo vaikų vaikaičių ateitį, o kita, atvirkščiai, nori kuo greičiau sunaikinti ir spėti pasimėgauti gyvenimo pilnatve „čia ir dabar"... Tarp šių jėgų yra dar ir trečioji – individualistinė, Pasauliui mažai matoma, juntama, bet, sakyčiau, labiausiai reikalinga: išgelbėti paukštį, išvalyti šulinį, nešiukšlinti miško, sutvarkyti kelią, neišmesti tautinio paveldo, kurį taip mėgo ir neįsivaizdavo savo gyvenimo be audimo, siuvinėjimo, mezgimo ir nėrimo mūsų praamžės moterys, močiutės ir mamos... Ir nesvarbu, kokius kartų pavadinimus sugalvotų psichologai, sociologai ar kiti švietėjai su joms būdingomis savybėmis ir madomis, juk mados, kaip ir meilės, kaip ir gyvenimai, eina, ir praeina, o tai, kas tikra – lieka mumyse.
Tik bijau, kad turėdami tiek daug valdžių, partijų, politinių reformų, švietimo ir mokslo, medicinos ir ekonomikos labirintų, mes nelabai beatpažinsime, kas yra tikra. Ir kodėl aš čia suku galvą ties tuo, ties kuo man visai nederėtų suktis, lyg neturėčiau kuo užsiimti šiame gyvenime?...
Tai labai dažna pozicija, ties kuria apsistoja daugelis tautiečių. Duok Die, gal ir Gedimino kalną išgelbės hibridiniai eraičino ir svidrės augalai – eraičinsvidrė...