ASTRONOMINĖ VASARA. Etnografinės sodybos ir dangaus šviesulių stebyklos Kulionyse (Molėtų r.) šeimininkas ir etnoastronomas Jonas Vaiškūnas „Lietuvos ryte" teigia: „Birželio 21 d. 7 val. 24 min. Saulė atsidurs šiauriausiame savo kelio taške, ir įvyks vasaros saulėgrįža. Saulės kelias po žemę bus trumpiausias, o virš žemės – ilgiausias.

Atšventus Rasos šventę dienos jau pamažu kasdien po 1-2 minutes ims trumpėti."

AR JAU PRAŽYDO ERŠKĖTROŽĖ? Prof. Libertas Klimka, kartu su Gunaru Kakaru įkūręs Lietuvos etnokosmologijos muziejų (Molėtų r.) bei naujų tarpdisciplininių mokslo šakų – paleoastronomijos ir etnokosmologijos – pradininkas, savaitraštyje „Žaliasis pasaulis" pasakoja apie saulėgrįžą. Anot jo, gamtininkai vasaros pradžios pirmuoju požymiu laiko pražydusią erškėtrožę. Pagal daugiamečius stebėjimus tai įvyksta vidutiniškai apie birželio 8-ąją. Tik, matyt, ne šį birželį... Sodyboje aukštaūgė erškėtrožė pradėjo skleisti kvapniuosius žiedus tik birželio 15 d. „Erškėtrožė – vienas seniausių pasaulyje kultūrinių augalų. Augintas ir vaistams, ir kvepalams. Egiptiečiai jo žiedlapiais apiberdavo mirusius faraonus, graikai erškėtrožę laikė taurios meilės ir linksmybės, romėnai – drąsos ir stiprybės simboliu. (...) Kultūros simbolių ir ženklų erdvėje augalas gali tapti netgi Pasaulio medžiu."

SIDABRIŠKI DEBESYS. Anot Jono Vaiškūno, „Šviesiomis ir trumpomis birželio naktimis ištikimiems dangaus stebėtojams tikrai pasitaikys progų pasigrožėti vadinamaisiais sidabriškais debesimis. Sidabriški debesys dažniausiai matomi vasarą, kai saulė iš po horizonto apšviečia aukštai atmosferoje esančius debesis. Šie debesys lengviausiai įžvelgiami maždaug 20 dienų po vasaros saulėgrįžos šiaurinėje dangaus pusėje. Šie debesys susidaro mezosferoje, apie 80 km aukštyje, ir yra kiek panašūs į plunksninius debesis. Švyti jie melsvai balta sidabriško atspalvio šviesa. (...) Per metus mūsų šalyje sidabriškus debesis galima išvysti nuo 5 iki 25 kartų, dažniausiai – birželio ir liepos mėnesiais."

IŠSIILGĘ POEZIJOS – VAŽIUOJA KITUR. Kai Molėtuose nebeliko „Poezijos pavasarių", literatai ir neabejingi poezijai žmonės važiuoja į aplinkinius rajonus. Neseniai Kuktiškėse (Utenos r.) vyko septintasis „Poezijos pavasarėlis", organizuotas 88-erių Elenos Čiužienės, anot Genovaitės Šnurovos, moters spindinčiomis akimis. Elenos ir Antano Čiužų lėšomis Kuktiškėse, šalia Antano Čiužo tėvų namo, kur ir vyko „Poezijos pavasarėlis", kaip rašo G. Šniurova laikraštyje „Utenis", prieš keletą metų pastatytas visuomenės reikmėms skirtas pastatėlis dviem Kuktiškėse gyvenusiems didžiavyriams atminti – vienoje Čiužų namo pusėje gyvenusiam knygnešiui Liudvikui Kuliešiui-Misevičiui ir šalia dūminėje pirkelėje gyvenusiam vienam garsiausių liaudies menininkų – dievadirbiui Antanui Deveikiui. Taigi, Kuktiškėse gyvena ne tik poetinis žodis, bet ir muziejus su „Knygų prieglauda" bei liaudies menu. O „Poezijos pavasarėliai" kasmet papildo šiuos namus įvairiomis dovanomis. Pasak straipsnio autorės G. Šnurovos, šį kartą renginyje dalyvavo ir savo poeziją skaitė Lietuvos rašytojų sąjungos narys Petras Panavas, Utenos literatų klubo „Verdenė" nariai bei svečiai iš Ignalinos ir Molėtų rajonų.

Belieka pridurti, jog savo kūrybos eiles skaitė Regina Abukauskienė, gyvenusi ir dirbusi Molėtų krašte bei Danielius Drazdauskas iš Alantos. „Pirmą kartą į „Poezijos pavasarėlį" atvykęs Danielius Drazdauskas, Utenos kraštotyros muziejuje neseniai atidaręs savo fotografijų parodą, vieną originalų darbą padovanojo Čiužų muziejui.

Nebe pirmą kartą Čiužų sodyboje apsilankantis Vilniuje gyvenantis Alantos (Molėtų rajonas) krašto žmogus istorikas Gintas Šeikis padovanojo įrėmintą nuotrauką, kurioje prie Pavasarininkų kryžiaus 1930 metais nusifotografavusi grupelė kuktiškiečių."
Beje, liepos 1d. „Poezijos naktigonė" vyks Mielagėnuose (Ignalinos r.), prasidėsianti 14.00 val. Šv. Mišiomis Šv. Jono krikštytojo bažnyčioje už praradusius sveikatą ir jiems gyventi padedančius.

TARP SIDABRINIŲ GERVIŲ. Lietuvos kino bendruomenė buvo susirinkusi Vilniaus Kongresų rūmuose, kur vyko jubiliejinė kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė" ceremonija. Greta sidabrinių gervių būta ir auksinės. Už viso gyvenimo nuopelnus „Auksinė gervė" skirta aktoriui, turinčiam Molėtų krašto šaknų, (Tai įrodo pilnametražis dokumentinis filmas „Vytautas Paukštė. Įslaptintas gyvenimas", režisuotas Valdo Babaliausko) – Vytautui Paukštei.

AČIŪ. Molėtų turizmo ir verslo informacijos centras, matyt, pritrūkęs idėjų, savo edukacinę programą pavadino mano tinklaraščio vardu „Molėtai kitaip". Dabar, kiekvieną rytą eidama į darbą, matau ant durų reklamą su šiuo pavadinimu, ir tai visada kelia šypseną, atrodo, lyg šalia turėčiau nuosavą biurą... O jų projektas – įdomus. Vienoje reklamoje kviečiantis į interaktyvius edukacinius žaidimus: „Rojaus lydeka", „Molėtai – taip, ne" ir virtualios realybės istorinį turą. Kitoje – norintis atskleisti virtualios realybės priemonėmis Molėtų regiono paveldo bei turizmo objektus. Kaina – 3 eurai. O juk tai – pati madingiausia kelionė po Molėtus 3D formatu, kai gali pabūti net šalčiausio ir skaidriausio ežero dugne...