Buvo laikas, kai Molėtų gimnazijoje turėjau žurnalistikos būrelį. Susitikdavome netradicinėje erdvėje.

Tas jaunimas buvo labai įdomus ir savitas... Vienas jaunuolis, atrodė, lyg būtų nužengęs iš paties Antuano de Sent Egziuperi ranka nupaišyto knygos „Mažasis princas" viršelio. Jį taip ir vadinau... Ir kai mano dukterys buvo sumaniusios kurti muzikinę grupę ir nerado būgnininko, prisiminiau, jog tas „Mažasis Princas" mokėjo groti mušamaisiais instrumentais. Paskambinau. Pasirodo, jis jau keletą metų negyveno Lietuvoje, o visagalis laikas tą moksleiviškų dienų „Mažąjį Princą" buvo pavertęs į „Rembo"... Juokinga situacija.
Molėtų viešojoje bibliotekoje prieš pora metų viešėjo Ramūnas Karbauskis, padovanodamas knygų iš jo ir Andriaus Mamontovo sugalvoto ir finansuojamo fondo „Švieskime vaikus". Daug pasakojo apie Naisius ir Mažąsias kultūros sostines, apie tautiškumą. Jis man irgi panėšėjo į „Mažojo princo" herojų, auksinių plaukų vyruką, neprastu kostiumu ir dar neprastesniais batais... Tas žmogus buvo nužengęs iš savo žvaigždės ir todėl atrodė kito laikmečio „Mažuoju Princu". Linkėjau jam sėkmės... Mano nuostabai, plunksnos broliai ir sesės, parodė, jog ir jis turi „tamsiąją pusę". Sumenko ir nutolo „Mažojo Princo" žvaigždė... Tokias situacijas vadinu „optine apgaule".
Kai mane, tyčia ar netyčia, pavadindavo ( ar pavadina) bibliotekininke, man norėdavosi tam asmeniui pamojuoti prieš nosį kumšteliu it iš šiuolaikinės animacijos herojės Auksapalaukės, o kitą kartą gal ir drėbtelti kokiu daržo grumstu, it vaikyčiau katinus ar vištas... O paskui pagalvojau, jei aukštasis mokslas proto ir neprideda, bet elgsenos ir išminties ypatumų tikrai daugiau atsiranda. Tegu vadina tie žmonės, kaip tik nori... Pagal mano supratimą, dirbti daugybę darbų gali bet kas, (net ir į Seimą eina bet kas, o mes juos vadiname politikais) bet vadintis tos srities specialistu, derėtų tik tiems, kurie turi jos kvalifikaciją. Šiuo atveju aš esu žurnalistė, dirbanti bibliotekoje... Gal todėl man sunkiai apsiverčia liežuvis, vadinti paprastus eiliuotojus poetais, o gebančius parašyti rašinėlį – prozininkais... Aš juos mieliau vadinu literatais...
Galvoju, su kuo galėčiau palyginti žurnalistiką, ypač provincijoje, ir pirma, atėjusi mintis, piešia vaizdinį, panašų į plaštakę. Suprantu jos žavų ir užburiantį laikinumą. O jeigu ji būtų kopūstinis drugys? Ar daug rastųsi ją norinčių spalvinti tomis ryškiomis, lygiagrečiomis ir proporcingomis, ornamentus paryškinančiomis spalvomis?
Rašydama Molėtų bibliotekos istoriją „Kelionėmis laiku", bibliotekininkes palyginau su kamanėmis. O jei išskaidytume patį žodį? Biblio – knyga, te – tebūnie aristokratiška dalelytė, o gal tek– pavyzdžiui, televizorius, ekranas, kompiuteris, žodžiu, technologijos, su šaknimi –inink ir galūne –ė arba as... Ir tai asocijuojasi su šiuolaikiniu šviesos blyksniu. Še, jums ir paraliai... Kažkada juk buvo žurnalistika prestižinė specialybė, o bibliotekininkystė buvo nepopuliari, dažniausiai silpnos sveikatos žmonių, profesija. Dabar viskas kitaip. Biblioteka – viena reikalingiausių įstaigų miesteliuose. Gal net lygiose gretose su bažnyčia, poliklinika, seniūnija ir krautuve. Tuomet ir bibliotekininkas, ypač kaime, vienas svarbiausių asmenų. Ir tai yra realybės situacija.
Per dieną gali turėti daugybę įvairių situacijų, ypač, jei dirbi bibliotekoje...