Vienareikšmiškai galiu atsakyti, kad ne, aš tokios knygos nesutikau.

Tačiau mano bendradarbė, sako, perskaitė romaną, ir užsinorėjo pasistatyti sodo namelį, nes tokią užgaidą turėjo ir jos perskaitytos knygos herojė... Mano norai kur kas „kietesni", bet dėl jų įgyvendinimo knygų skaityti nereikia. Tereikia turėti kuo užsimokėti. Tačiau joks Merfio dėsnis iš perskaitytų knygų neatnešė man tiek, kiek reiktų mano gyvenimo pasikeitimui... Gal blogai skaičiau?.. .Per lėtai, ar per greitai, kad pagaučiau esmę?... Tačiau postringauti galiu. Pavyzdžiui, jei sėdėčiau vienutėje, bet kokia knyga, perduota man, jau būtų gyvenimo pasikeitimas, nes skaityčiau ją iš pradžių, nuo galo, ir iš vidurio... Greičiausiai, mokėčiau net mintinai. Gyvenimo knyga, sakyčiau, galėtų būti Biblija, tačiau, jei Šventą Raštą reikia skaityti, anot kunigo, kaip grožinį kūrinį, tai mano gyvenimo, matyt, būtų per maža jos analizei. Todėl man užtenka esmės iš Biblijos vaikams... Žinoma, knygas galima skaityti, duoti joms sopulingus, graudžius ir šelmiškus įvertinimus, mėginant užkrėsti knygų skaitymo virusu kuo daugiau skaitytojų, o gal atvirkščiai, pasipuikuoti prieš tuos, kurie neskaito, bet, žinote, jiems tikrai „dzin", ką jūs skaitėte, skaitote, ar skaitysite... Bijau, kad man irgi, nes mėgstu pati atrasti tai, kas mane galėtų sužavėti, o ne tuo, kas patiko kitiems. Todėl, matyt, knygos ir negali pakeisti mano gyvenimo, nebent akis, bet su amžiumi, tai tampa jau ne problema, o susitaikymas su realybe.
Tačiau man visad smalsu, už ką tam tikros šalys, skaitytojai, leidėjai, ant knygų uždeda skiriamuosius lipdukus, pavyzdžiui, „vien JAV nupirkta daugiau nei 6 milijonai knygų!" Oho, manau sau, daugiau nei dvi Lietuvos... Privalu pasidomėti tokiu stebuklu!. Todd Burpo su Lynn Vincent papasakota tikra istorija apie mažo berniuko kelionę į dangų, kurią Lietuvoje 2012 m. išleido leidykla „Alma littera" intriguojančiu pavadinimu „Dangus tikrai yra". Regis, knyga turėtų būti vieno vakaro skaitiniu, nes parašyta be įmantrybių. Tačiau aš tokias knygas skaitau lėtai, ištempiu tą vakarą į daugelį vakarų, kad galėčiau apmąstyti. Pirmoji knygos pusė man pasirodė neįdomi, nes vis dar nežinojau kada ir kiek laukti stebuklų. Tačiau pamažėl tapo aišku, ką ir kodėl norėta šitoje knygoje pasakyti pasauliui: dangus tikrai yra... Manęs tai nenustebino, bet suprantu, kad ten, kur pasaulį valdo pinigai ir gėrio nihilizmas, praverti žmonėms širdis buvo būtina, kad nors trumpam pakeltų akis į dangų ir nebijotų gyventi čia ir dabar, bet galbūt kitaip, nei iki šiol... Knygoje tėra trijų minučių mažamečio vaizdiniai ir pašnekesiai su Rojaus gyventojais bei tolimesnio jo gyvenimo Žemėje misija. Kad tai būtų fantastinis kūrinys, jis per daug paprastai parašytas, jei tai būtų nepilno proto žmogaus kliedesiai, vargu, ar būtų pasirodę tokiu formatu... Todėl tai yra dvasinis kūrinys tiems, kuriems reikia save sustiprinti tikėjimo kely, ar, apskritai, įtikėti. Kai kam, be abejo, kaip ir man, paskaityti iš smalsumo, pavyzdžiui, dėl Rojaus vaizdinių, Kristaus, Dievo Tėvo, Šventosios Dvasios buvimo... Manau, kad daugelis žmonių ir skaitė dėl šios priežasties. Tik nežinau, ar jiems lengviau pasidarė gyventi Žemėje, sužinojus, jog viskas TEN bus gerai, nors ir vyksta karas – amžinoji kova tarp gėrio ir blogio, bet bijoti nereikia, nes ŠVIESA su angelų kardais NUGALĖS, tačiau turime būti budrūs... Vis dėlto, atmetus dvasinius dalykus, šioje istorijoje man buvo įdomu tai, kad, pavyzdžiui, apendicitą, taip pat sunkiai atpažįsta Amerikoje, kaip ir Molėtuose, kad pastorius ten yra ir verslininkas, dalyvaujantis mugėse, gebantis būti ir savanoriu gaisrininku, ir santechniku, ir vadovauti garažo vartų montavimo įmonei... Taigi, dvasia sotus nebūsi, draugą pilvuką reikia papenėti, o dar ir mokesčius susimokėti. Matyt todėl ir mūsų bažnyčiose pradedama daugiau dėmesio skirti pelnui, nei dvasiai, nekreipiant dėmesio į etiką...

Knygos pradžioje yra pasakojama apie už Denverio esantį Drugelių paviljoną, įkurtą 1995 m. vykdant edukacinį projektą, kurio tikslas – supažindinti žmones su vabzdžių ir jūros gyvūnų įdomybėmis, su rūšimis, gyvenančiomis jūros dugne. O pabaigoje pasakojama apie Imperialą garsinančią Čeiso apygardos mugę, kai nuo 2 tūkstančių miestelio gyventojų padaugėja iki 15 tūkstančių. Norėčiau, prieš patekdama į Rojų, pabuvoti ir Drugelių paviljone, ir metų mugėje, paragauti „indėniškų tako", pamatyti žemiškų, turinčių tradicijas, vaizdinių. Tačiau juk ne to siekė knygos autoriai.

Labiausiai, vis dėlto, mane nustebino tai, jog knygoje minimas CNN reportažas, parengtas 2006 metų gruodį, o jame pasakojama apie jauną lietuvių kilmės amerikietę Akianą Kramarik, gyvenančią Aidaho valstijoje. Ji, būdama ketverių, pradėjo regėti „vizijas iš aukščiau", paskui tapyti nuostabaus grožio paveikslus, taip pat ir Kristų.

„Dievas gali pasiekti bet ką, bet kur, bet kokiame amžiuje – netgi mažą mergaitę, kurios namuose Dievo vardas nė nebuvo tariamas."
Taigi, knygos tikrai daro stebuklus, aprašydamos juos, bet ar keičia gyvenimus?! Pastoriaus šeimos gyvenimą, manau, ši knyga tikrai bus pakeitusi, jau vien todėl, kad josios pagalba bus daugiau tikinčiųjų pritraukęs į bažnyčią, o ir finansinė nauda, tikiuosi, nukrito ir jiems, juk buvo parduotos dvi Lietuvos...

Lietuvoje žmonių gyvenimus keičia ne knygos. Tai – netektys, ligos, džiaugsmai, pinigai. Ir eina žmonės pas tuos, kurių pagalba tikisi gyvenimo pagerėjimo: daktarus, būrėjus, politikus, kunigus, psichologus, socialinius darbuotojus ir darbo biržų atstovus... Lietuvių patarlė sako, ką Dievulis myli, tam kryželį uždeda. Gal čia ir slypi lietuviška dalia?! Antraip, argi būtų du ryškiausi šių dienų lietuviškumo bruožai: vieni lieka čia, ginti ir vaduoti Lietuvos, kiti palieka Lietuvą... Jei tik būčiau jaunesnė, mielai palikčiau ir aš. O tos priežasties atsakymas yra ir knygose. Beveik tuo pačiu metu, kaip ir kraštiečio V. Šmigelsko „Kur skraido liūdesio lėktuvai", pasirodė panašaus turinio knyga, išleista 2015 m., Julijos Miliūtės „Emigrantai. Ar braškės virsta ferariais?" vėliau ir antroji jos knyga „Emigrantai, Kodėl aš vis dar ten?",, kur yra labai paprastas ir aiškus atsakymas: Lietuvoje negali gyventi ir jaustis oriai... nes tiek neuždirbi. Laisvę išdainavom jauniems... Bet ir šie neužsibūna.

Vis dėlto, labiausiai tikėtina, kad šiandien gyvenimą pakeisianti knyga galėtų būti propaguojanti keliones ir maisto gamybą. Galbūt tokia, kuri, kaip Jean Beliveau kviestų keliauti pėsčiomis aplink pasaulį, o gal ta, kuri supažindintų su Radvilų ar Oginskių dvarų virtuvėmis... Tokią knygą buvo išleidęs ir mano dėstytojas, doc. Vilius Užtupas dar prieš pora dešimčių metų, paskelbęs pigių valgių gaminimo būdus iš kruopų. Už tą įžvalgą aš jam ir atiduočiau prizą už geriausią knygą, galinčią pakeisti gyvenimus Lietuvoje...