„Ši akcija prasidėjo 2011 m., kai Prezidentė gavo vaikų iš Šiaulių P. Višinskio gimnazijos laišką su prašymu padovanoti naujų knygų jų bibliotekai.

Iš tiesų, per sunkmetį sumažintas valstybės finansavimas bibliotekoms apsunkino naujų, skaitytojams aktualių leidinių įsigijimą ir nuskurdino knygų fondus. „Knygų Kalėdos" buvo visuomenės atsakas į situaciją sąmoningai dovanojant naujas, skaitytojų mėgstamas knygas miestų ir miestelių, mokyklų bibliotekoms ir visiems knygų mylėtojams. Per penkerius akcijos „Knygų Kalėdos" metus šalies bibliotekoms padovanota per 172 tūkst. knygų." Taip skelbiama šiųmetėje informacijoje. Tačiau mano mintys sukasi kitoje plotmėje, apie žurnalistų parašytas knygas, kurių šįmet ypatingai užderėjo, kad net drįsčiau įvardyti „Žurnalistų knygų Kalėdomis".

Per mėnesį ir Molėtų viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta gal trejetas žurnalistų knygų. Ingos Liutkevičienės, parašiusios biografinę knygą apie Galiną Dauguvietytę, net paklausiau, kas atsitiko, kad žurnalistai pradėjo rašyti knygas. Ji atsakė, kad tikriausiai jau subrendo iki knygų rašymo. Atsakymas turbūt teisingas.

Kai manęs klausdavo prieš dvidešimt metų, kada pradėsiu knygas rašyti aš, atsakydavau, kad dar nesuvaikėjau... Kai klausdavo prieš dešimtį metų, atsakydavau, kad kvailiai, kurie šiais laikais rašo, o dar didesni kvailiai, kurie jų knygas skaito... Kai manęs klausia dabar, kada pradėsiu rašyti, jau nieko nebesakau, nes mintyse baigiu užsikrėsti tuo rašymu. Tačiau, manau, kol neturėsiu aiškaus atsakymo sau, kam to reikia, tol mano knyga nebus nei kokybiškai kūrybiška, nei meniškai talentinga... O aš juk turiu į eilę surikiuotas kitų autorių knygas, kurias privalėsiu perskaityti, nes pati tą eilę ir surikiavau. Kiti mąsto kitaip, todėl ir rašo knygas. Sako, tai tampa žurnalistų saviraiškos būdu. Visada prisimenu maestro J. Miltinį, kuris buvo kritiškas saviraiškai, sakydamas, jog tik varlės baloj reiškiasi... Dabar pasaulis sumišęs, todėl rašytojai kartais prisiduria iš rašymo žurnalams ir dienraščiams, o žurnalistai tampa rašytojais, bet aš vengiu juos taip vadinti. Kūrėjų pasaulis visada pilnas ambicijų. Vieni yra dailininkai, kiti amatininkai, bet su pretenzijomis į didelį meną... Tačiau už visus juos kalba jų darbai ir elgsena: kuo didesnis (labiau nusipelnęs) žmogus, tuo jis paprastesnis, ir atvirkščiai...

Stebiu žmones. Kuo daugiau žmogui metų, tuo labiau jis nori dėmesio, pagarbos, įvertinimo.... O to sulaukęs labai dažnai taip susireikšmina, kad ir lygių sunku surasti... O jei dar visą gyvenimą sėdėjo kokios nor įstaigos vadovo krėsle, tai visų krypčių visažiniu tampa, su teise visiems vadovauti ir nurodinėti. Profesionalai trina rankas, ir duoda tam reikšmingam žmogui kelią, nes gi jiems mažiau teks dirbti už tą patį atlyginimą...

Šventieji mano broliai ir sesės, važinėja po visa Lietuvą, it Jokūbo ir Marijos keliais, ir skleidžia mintis ir žodžius, gyvenimo būdą ir kūrybą iš knygų.

Man smagu, nes jaučiu atgimusią Lietuvą, knyginę Lietuvą, kuri susirenka į sales, kad susitiktų su autoriais, o paskui, matyt, ir jų knygas paskaito.

Žurnalistų knygų Kalėdos

Lietuvos žurnalistų sąjungos svetainėje skelbiama, jog neseniai Žurnalistų namuose, pristatytos 2015-2016 m. LŽS Vilniaus skyriaus narių parašytos ir sudarytos knygos, o jų herojai – nuo šventųjų iki raganų ir medžių.

„Buvusi LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkė Aurelija Arlauskienė sulig kiekviena knyga dėlioja Vilnijos krašto istorijos ir asmenybių mozaiką. 2014 m. su bendraautorėmis pristačiusi knygą" Paulavos respublika", pernai sudarė knygą „Jašiūnų dvaras – kultūros židinys". Renginyje kolegė priminė, kad kadaise Vilniaus Universiteto profesūrai statytą rezidenciją neseniai vienas „žinovas" pavadino „Šalčininkų trobele", nors po dvaro restauracijos per metus čia apsilankė net 12500 turistų.

Net 900 šaltinių paremti pasakojimai apie ypatingą asmenybę, kurios gausiai dalintas gerumas prisimenamas net daugiau nei po 50 metų - tai Ramunės Sakalauskaitės knygos „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija" pagrindas. Pasak žurnalistės, šis darbas - skola, grąžinama už pačią šviesiausią jos gyvenimo draugystę, ligi šiol jai dovanojanti išskirtinai šviesių susitikimų su monsinjorą pažinojusiais žmonėmis visoje Lietuvoje ir užsienyje.
Keturis dešimtmečius švietimui paskyrusi Angelina Liaudanskienė išleido knygą „Lietuvos mokytojai (1998-2014)". Joje'surinktos mokytojų biografijos, kurių mokiniai skynė laurus tarptautinėse olimpiadose ir kuriuos buvę auklėtiniai net po daugelio metų šiltai prisimena kaip neeilines asmenybes. Kaip teigė A. Liaudanskienė, ši knyga - tarsi Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio švietimo enciklopedija.
Daivos Červokienės „Kaip gydo medžiai" primena žymiosios biologijos m. dr. Eugenijos Šimkūnaitės pasakas ir medžių horoskopą, mokslinę informaciją apie jų augavietes, panaudojimą, vaizdavimą tautosakoje, vaistines savybes. Knygoje savo patirtimi ir receptais dalinasi bene devyni vaistininkai ir žolininkai (žymiausi iš jų – medicinos m. dr. Juozas Vasiliauskas, aukščiausios kategorijos provizorė Jadvyga Balvočiūtė). Ar žinojote, kad lapkritis, pasak E. Šimkūnaitės, ąžuolo mėnuo? O kad gilės maistingumu prilygsta daržovėms, padeda nusilpus po ligų, o žievė – nuo įvairių virškinimo trakto ligų, uždegimų? Bioenergetikai teigia, kad ąžuolas – kosminės energijos laidininkas, gali keisti žmogaus likimą, skatina teigiamai mąstyti, ugdyti gerąsias savybes.
Meilės Jančorienės „Nerimo akmuo" pasakoja apie alternatyvius depresijos gydymo būdus. Autorė su kolege, nuo darbų pervargusia žurnaliste, kurią ištiko depresija, sumanė įdomų žurnalistinį tyrimą: ieškojo pagalbos pas įvairių krypčių psichoanalitikus, masažo ir akupunktūros, ajurvedos, kinų medicinos specialistus, raganas,– išbandė net dvylika tradicinių ir netradicinių gydymo būdų. Tos pačios autorės išleistoje knygoje „Raganų klubas" – pokalbiai apie gyvenimo prasmę, žmogaus likimą, sveikatą su dvylika Lietuvos žiniuonių, raganų, bioenergetikų, astrologų, kurių veikla įtraukta net į ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių.
Beje, ne visi knygas išleidę kolegos tądien dalyvavo renginyje. Labai pasigedome Aldonos Žemaitytės-Petrauskienės („Eduardas Jonušas. Vaizdai ir mintys" ir „Beatričės Kleizaitės – Vasaris menų galerija") ir Rimanto Šalnos („Žony welkich romantycow"( „Žymiųjų romantikų žmonos"),o Alvydas Valenta pakvietė į savo sudarytos knygos „Prikelti atmintį: Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga 1996-2015 m." pristatymą Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje." – rašė Daiva Červokienė (jau senokai viešėjusi ir Molėtų viešojoje bibliotekoje) ir Austė Korbutė.
O kur dar Apolinaro Juodpusio ir Gedimino Griškevičiaus knygos, aprašytos atskirose informacijose.
Pati neseniai perskaičiau ir pristačiau kolegos iš „Anykštos" redakcijos antrąją knygą „Kur skraido liūdesio lėktuvai", kiti kolegos, mačiau, pristatinėjo „Atokias stotis", kurių sumanytojas ir vienas iš autorių yra kraštietis, vadovavęs visiems Utenos laikraščiams, o šiuo metu „Uteniui" – Vytautas Kaziela.

Mano Kalėdos

Vis dėlto, ir aš žinau tą saldų kūrybos pojūtį, kai rankose laikai knygą su dalele savęs...
Bibliotekų metų proga Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka sudarė ir išleido šalies bibliotekininkų kūrybos rinktinę „Pasidalinkim ilgesį perpus". Kad joje bus Nijolės Navikienės eilėraščiai, žinojau, bet kad ir aš ten būsiu – savotiškai nustebino. Buvo smalsu, ką žmonės atsirinko iš mano internetinių pamąstymų. Taigi, iš vakaro atsidūriau vienoje knygoje, o kitą dieną – net dviejose. Per tradicinę šventę „Kuc, kuc Kamajuos" buvo pristatyta 31-oji Lietuvos valsčių serijos monografija, skirta Lietuvos tūkstantmečiui (2009), Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui (2018), Kamajų pirmojo paminėjimo 1541 metais 475 metų jubiliejui (2016), kitoms Lietuvai svarbioms istorijos sukaktims. 5 kg sveriančioje knygoje, nuo 866 psl, yra ir maniškis tekstas „Mano vaikystės Kamajai". Kitą knygelę apie savo gimtinę parašė ir išleido dailininkas Jokūbas Zovė „Kamajai. Gyvenimas už Šetekšnos", kurioje rašoma ir apie mane...
Maža to, šventėje buvo pristatyta dar viena knyga mažiesiems. Tai – Linos Matiukaitės ir Ievos Kilienės pasakų knyga apie skaičius „Jei mėnulis būtų nulis".
Ar šiandien rasite daug miestelių Lietuvoje, kuriuose per vieną dieną būtų sutiktos net trys kraštiečių knygos?! Man tai yra pačios dosniausios Knygų Kalėdos...