2016 metų rugsėjo 13 dienos pavakarę Ukmergės ligoninės reanimacinėje palatoje mirė Juozas Vasiliauskas. Gruodžio 27-ąją jam būtų sukakę 75-eri metai. Šiai sukakčiai jis ruošėsi, laukė ir ketino ją švęsti Molėtuose, kartu su bičiuliais ir draugais, kur prabėgo jo muzikiniai gyvenimo metai.

Gyventa Bekupėje, Suginčiuose, Videniškiuose ir tik trejetą metų Želvoje – toje tarpinėje stotelėje tarp Molėtų ir Širvintų. Ūmus, užsiplieskiantis, atiduodantis visą save ir to reikalaujantis iš kitų – toks buvo kapelos vadovas Juozas bet kur, kur tik apsigyvendavo. Visur jis išjudindavo snaudulį ir tingulį, prikeldavo miestelius aplinkinių džiaugsmui, tikriausiai ir savo...

Pamenu, kai molėtiškiai teikė jį Lietuvos šviesuolio titului pelnyti, kaip jis tuo vardu džiaugėsi... Visiems mokėjo dėkoti, padėkoti ir atsidėkoti...

Po Kraštiečių šventės Želvoje, liepos mėnesio pabaigoje, Juozas, sako, pasijutęs blogai, bet gi toks užsispyręs, kad nei daktaro, nei greitosios jam nepakviesi. Geriau skausmus kentės. Vis dėl to, kolegė keletą kartų buvo iškvietusi greitąją, rugpjūčio 13-ąją taip pat...

Sako, visada kalbėjęs, kad nori būti palaidotas šalia motinos kapo Kernavėje, kuri anksti mirė ir paliko Juozą augti su dar šešetu seserų, todėl jis ir mokėjo visus moteriškus darbus nudirbti vienas pats. Ir audė, ir mezgė, ir valgius skanius gamino (net baigė Vilniaus prekybos mokykloje Maisto paruošimo specialybę, nors prieš tai jau turėjo chorinio dirigavimo specialybę), ir gėles augino, ir savotišku skulptoriumi buvo. O kur dar paukščiai, triušiai...

Želvoje jis kūrė alpinariumus ir teturėjo du šuniukus... Vieną tikriausiai kažkas atiduos užmigdyti, nes buvo priglaustas trikojis, o kitą gal kas priglaus, gal giminėms bus reikalingas.... Tikriausiai jie dabar liūdni ir tyliai virkauja, kaip kad virkaus ir Juozo armonika...

Prisiminkime Juozą, pažiūrėję TV publicistinę laidą „Apie Juozą Vasiliauską">>>