Vasaros žoliavimas baigėsi. Tačiau ir be vaistažolių arbatos galima pasveikti, jei daugelį dalykų darysi iš širdies... Tą įrodė ir molėtiškiai, rugpjūčio 29-ąją prisijungę prie Atminties Maršo Molėtuose, minėdami mirties maršo 75-ąsias metines.

Turiu prisipažinti, kad man kurį laiką buvo kažkaip nepatogu, nesmagu, o gal ir gėda, kad Mariui Ivaškevičiui buvo gėda dėl Molėtų žydų. Molėtuose esu jau ketvirtį amžiaus, bet žydų žudynių vietą žinojau ir lankiau. Gal todėl, kad dirbau redakcijoje, o gal dėl to, kad mano kaimynė, dabar jau šviesios atminties Nadiežda Vlaščenko, taip jautriai buvo papasakojusi savo išgyvenimus, kai kitą rytą žudynių vietoje jai rodėsi pražydėjusios kraujo rožės... Tai buvo mūsų pasivaikščiojimų vieta, einant Statybininkų gatve, o paskui pasukant molėtiškių pramintu takeliu, aptvertu (argi ne simboliška?) iš abiejų pusių aukšta, spygliuota viela... Ilgainiui ten vaikščioti buvo tapę nebe saugu dėl kauštelėjusių vyriškių, o ir nebebuvo būtinybės, nes vaikai užaugo... Kaip sako lietuviai, nėr to blogo, kas neišeitų į gera. Kai tą pačią Atminties maršo dieną į Molėtų viešosios bibliotekos Informacijos skyrių užsukę skaitytojai, vyrėlesni už mane, irgi nežinojo, kur ta žydų žudynių vieta (jie galvojo, kad senosios žydų kapinės), supratau, kad Mariui Ivaškevičiui erkė įkando pačiu laiku, o ir jis, matyt, perkratęs gyvenimo vertybes ir patyręs tam tikrą šoką, sugebėjo pabudinti iš letargo miego ne tik molėtiškius, bet ir kone visą Lietuvą.

Kai paskutinį šios vasaros savaitgalį parvažiavau į savo gimtąjį kaimą (Rokiškio raj.) kasti bulvių, mama paklausė, kas naujo Molėtuose. Spontaniškai atsakiau, kad visi „durniuoja" su žydais. Ir mane nustebino jos atsakymas: „Neburnok prieš žydus ir neleisk kitiems jų burnoti. Žydai buvo geri." Taip visada sakydavo senelis. Kai būdavo sunkiau gyventi, žydai visada padėdavo. Senelis irgi buvo geras ir sąžiningas žmogus, todėl ir nuo tremties, kad ir būdami skirtingų barikadų pusėse, jį gelbėjo kiti lietuviai, nors senelis buvo latvis. O štai kiti seneliai, gyvendami šalia miestelio bažnyčios, jau kalbėjo kiek kitaip. Nors irgi nieko blogo neminėjo apie žydus, bet pasakojo istoriją apie tai, kaip reikia bijoti žydų, nes jie grobia mažus vaikus ir daro macus... Kaip pasakytų Leonas Kaplanas, tikriausiai tos istorijos atsirado iš neišmanymo, bet negi didžioji dauguma Lietuvos, pasakojusi tas istorijas Aukštaitijoje ir Žemaitijoje, buvo visiški neišmanėliai?! Maža to, atvažiavus į Molėtus, išgirdau vaikišką skaičiuotę, kuri baigiasi kažkaip panašiai: „...imki pagaliuką ir užmuški tą žyduką"... Pasirodo, jomis skaičiavosi ir kiti Lietuvos kraštai... Iš kur tiek neapykantos buvo žmonėse? Abejoju, kad dėl propagandos įtakos. Greičiau dėl lietuvio tautinio bruožo – pavydo. Žydai visais laikais gyveno geriau už daugelį tautų, maža to, jie jautėsi laisvi (man taip atrodo) ir tuo pačiu buvo stiprūs savo bendruomenėmis, o lietuviams to visais laikais trūko. Pavydas sukėlė neapykantą, o ši agresiją. Agresija aptemdė protą... Neginu tų, kurie žudė nekaltus Lietuvos miestelių žydus, bet bandau garsiai mąstyti, kodėl jie, turėdami pasirinkimą nežudyti, žudė, o paskui gyveno gyvenimą. Tai nebuvo tik žydų tragedija, ji buvo visų tragedija, ypač ją išgyvenusių. Bet turėjo praeiti keli dešimtmečiai, užaugti nauja karta, kad sugebėtų pakilti virš neapykantos.

Nemėgstu masinių renginių, neturiu asmeninės kaltės prieš žydus, todėl, maniau, neisianti toje eisenoje, bet nesigailiu, kad ėjau. Neapykantos ten nebuvo. Buvo ori laikysena. Pasitaikė nebylių ašarojimų, bet tai buvo solidarumo ir Atminties ašaros. Neįmanoma atkartoti išgyvento skausmo, kad ir koks artimas ir savas jis būtų... Galvoju, kad 1941-ųjų rugpjūčio 29-osios „eitynės" Vilniaus gatve buvo pačios ilgiausios, kokios tik gali būti priešmirtiniame gyvenime. Mano jausenoje dauguma turėjo būti ramūs, pakylėti rabino maldos, atsispyrę nuo žemės, tačiau tai, kas vyko žudynių vietoje, negalėjo neišsiveržti prakeiksmu...

Ar įmanoma nejausti neapykantos budeliams? Nežinau, bet ilgainiui turbūt galima susitaikyti su netektimi... Aš dar nepriaugau savo mąstysena, kad galėčiau pavadinti čia gyvenusius žydus „ mano žydai", bet puikiai suprantu, kad kiekvienas žydas tikrai gali ir turi prigimtinę teisę pasakyti: „čia mano Molėtai..."

Tai, kas įvyko 2016-ųjų rugpjūčio 29-ąją, turbūt prilygsta katorgos pabaigai arba mažam žmoniškumo stebuklui, kurį galima įvardyti Prisikėlimu. Ar sugebėsim sugyventi su prisikėlusiais ir prikeltais?... Taip, tarytum nieko ir nebūtų buvę...

Nedėjau akmenėlių kapavietės vietoje... Atminimą saugau kitaip. Kai vyko Vilniaus gatvėje namo renovacija, statybininkai atkasė daug senojo grindinio akmenų. Jie juk mena senuosius Molėtų gyventojus – žydus. Kažkoks rusakalbis statybų atstovas pasiteiravo, kam man jie: statyboms ar gėlių darželiui. Sakau, žydų atminimui. Nesuprato. Paklausė, ar sumokėsiu, už lengvojo automobilio priekabą, prikrautą tų akmenų, 50 litų arba 15 eurų. Sutikau. Tačiau situacija pasikeitė ir likau apsikvailinusi... Kitą rytą sutikau tame name gyvenančią poeto Remigijaus Gražio našlę, turinčią žydiško kraujo, kuri leido man pasirinkti nors keletą akmenų. Paėmiau penkis grindinio akmenis, o jai palikau kišenėje buvusius keliasdešimt centų. Kitą rytą akmenų nebuvo. Sako, dingo iš nakties... Tai buvo praėjusią vasarą.

Beklausant žydiško ritualo pagerbiant nužudytuosius, apėmė sopulys, toks, koks būna mūsų atsisveikinimo giesmėje „Einu namo", bet tai tebuvo liūdesio akimirka, palyginus su tuo, ką jaučia vaikas, atsisveikindamas su motina ar tėvu, ir ką jaučia tėvai, laidodami vaikus...

Tame bulvių lauke, holokausto minėjimo išvakarėse, kasiau bulves su žydšaudžio dukra. Nežinau, kada ji sužinojo, o sužinojusi, ar patikėjo, kad buvo pradėta iš tokios sėklos, bet ar ji dėl to kalta?...

Prireikė 75-erių metų, kad juodoji rugpjūčio 29-oji taptų šviesos diena. Tos dienos iniciatorius (Tzvi Kritzer, Maks Dorensky, Arnold Garber, Leonas Kaplanas, Marius Ivaškevičius) būtų prasminga įvardyti Molėtų krašto garbės piliečiais ir paskelbti šių metų Tolerancijos žmonėmis.