Tereikėjo į Molėtus atvažiuoti Selemonui Paltanavičiui (o gal man tereikėjo susitikti su šiuo žmogumi, nes į Molėtus, jaučiu, jis ir šiaip atvažiuoja...), kai prasidėjo gyvi stebuklai.

Visų pirma, jis priminė būti budriems ir pasiruošti pinigėlių gegutės kukavimui, bet gi neprisiruoši: arba turi, arba ne... Ir pasitaikyk tu man, kad lipant iš mašinos ir nešantis daiktus į sodybą, kieme ji ėmė ir nedrąsiai užkukavo. Jaučiausi pakylėtai turtinga, lyg toji gegutė būtų jau tą pačią akimirką padauginusi mano turimą popierinę ir metalinę smulkmę... (Įdomiausia tai, kad tie gegutės kukavimai kasmet vis ankstėja...) Po kelių dienų, besodinant jurginus ir bekalbant, jog jau reikės šienauti sodo žolę, mano sūnus pamatė keistus padarus, panašius į stebuklinguosius smurfų grybus. Paaiškėjo, jog tai į Raudonąją knygą įrašyti kūginiai briedžiukai...
Po Mažojoje knygų mugėje viešėjusios dar vienos viešnios - Juventos Mudėnienės, įkūrusios leidyklą „Stiklo tiltai", jau kitą dieną TV antenoje pasirodė Ivetos Skliutaitės interviu su Juventa „Nuo populiarumo viršūnės iki užmaršties". Mane sudomino jos šiandiena. „Su pramogine – mokomąja programa „Triušių miestelio istorijos" keliaujame po mokyklas, darželius, bibliotekas. Bendraujame su lietuviškomis mokyklomis ir bendruomenėmis Airijoje, Anglijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Islandijoje. Skaitau paskaitas tėvams ir pedagogams apie kūrybingumo ugdymą, gebėjimą skaityti kitaip – patraukliai ir įdomiai.
Tikiu, kad knygos svarbios vaikų gyvenime ir dabar. Tik pateikti jas reikia jau kitaip – interaktyviai, su lėlėmis, teatru.
Vaikai nuostabūs. Mažuose miesteliuose jie suguža į salę nedrąsiai, išplėstomis akimis, nežinodami, ar reikės tylėti ir netrukdyti viešniai, ar galės garsiai juoktis.
Jie gąsdinami: „Elkis gražiai, netriukšmauk, netrukdyk." Aš nežinau, iš kokių namų vaikai susirinko, nežinau, į kokius jie grįš. Ar juos apkabins? Ar paskaitys pasaką? Ar pasiūlys šiltos sriubos?
Aš turiu didelę privilegiją – visą valandą jų gyvenimo.
Todėl privalau padovanoti valandą laimės. Tai didžiausia vertybė man.
Tai privilegijai neprilygsta jokios žvaigždės statusas ar valstybės paslaptys. Jaučiuosi stipri ir reikalinga: aš dovanoju laimės valandą vaikams."
Nežinau, kaip jautėsi gegužės 5 dieną Molėtuose apsilankęs Andrius Tapinas, bet susirinkusieji apsalę buvo nuo jo šnekos. Džiugu buvo matyti ir senjorų, ir moksleivių laimės kupinus veidus. Tuomet pagalvoji: kiek nedaug tereikia, kad pasaulis suktųsi pagal tą, kuris moko gyventi kitaip... Ir nežinia, kiek jam pačiam reikėjo visko patirti, kad pasaulis suktųsi pagal jį... Ir vis dėlto: daugumai žmonių, nepriklausomai nuo amžiaus, kilo toks pat vienintelis klausimas: o kam Andriui Tapinui viso to reikia, jei jis neketina eiti į Seimą ir būti politiku? Mėginau atsakyti pajuokaudama, kad jis renkasi taškus ateičiai, ir kas žino, gal kada bus Lietuvos Prezidentas... Tai reiškia, kad ta bendravimo valanda, kurią taip gražiai įvardina Juventa Mudėnienė – laimės valanda, buvo trumpalaikė ir atsisakyti susiformavusių ar suformuotų stereotipų yra ne taip paprasta... Tikiu, kad Andrius Tapinas nė pats nepakartotų to susitikimo, nes turbūt neįmanoma atkartoti to kalbėjimo impulso, kuris būna tik toje aplinkoje, tiems žmonėms ir su tam tikra ekspromto nuotaika... Tačiau jo išsakytos mintys verčia permąstyti gyvenimą tiek valstybėje, tiek tautoje, tiek mumyse pačiuose. Kai pradedi mąstyti, tampa nebeaišku, kodėl mūsų valstybėje tiek daug randasi socialinių projektų ir akcijų - tarsi be jų negalima padaryti to gerumo, kurio siekiama projektu. Susidaro įspūdis, kad projektas turi būti matomas ir sulaukti viešos padėkos, o darbas, paremtas įstatymu – kasdienybė... Tikriausiai turime netobulus įstatymus, nes juos kuria ir priima tie, kurie mažiausiai galvoja apie žmogų ir pasekmes... Jei jau Juventa Mudėnienė prisipažįsta, kad „nesame turtingi ir už komunalines paslaugas laiku nesumokame", tai man belieka paantrinti ir pridurti: kokioje teisingoje valstybėje gali būti toks paradoksas, kai vienas šeimos narys išbraukiamas iš Darbo biržos, tai socialinių garantijų netenka ne tik jis, bet ir kiti šeimos nariai?.... Tai reiškia sąmoningą piliečių skurdinimą. Ir man nėra gera gyventi tokioje valstybėje....
Belieka atsakyti Andriui Tapinui į klausimą apie laimingas pabaigas lietuvių literatūroje: mūsų tautosakoje geriems veikėjams baigiasi gerai, o blogiems – blogai. Kad taip gyvenime, kaip lietuviškose ir pasaulio tautų pasakose...