Aš jau ne mokinukė, kad patikėčiau, jog kultūra šiandien vis dar dovanoja taiką pasauliui...

Taip, kultūra nesikandžioja, nieko nesprogdina dėl tikėjimo ar protesto prieš gyvenimo negeroves valstybėje, nieko neglosto nei prieš plauką, nei atvirkščiai... Kultūra nekviečia alkano prie stalo ir nieko nemokamai nemaitina, nebent dvasinio peno pasisemsi, jei turėsi už ką tą kultūrą aplankyti, žavėtis ar pats ją skleisti... Kultūra pati savaime yra maloninga, kartais nusižeminanti, bet mokanti ir pažeminanti kitus. Ji gali būti gėrio ir grožio skleidėja, bet šiandien tai darosi nebemadinga. Ką veiks karinė pramonė, karinio mokslo ir technikos kūrėjai bei skleidėjai, jei pasaulį bus apėmusi taika? Turtuoliams, kariniams magnatams niežės rankų ir kojų pirštai, o krūtinėje seniai tiksės užtaisas, panašus į bombą... Jie turbūt to mažmožio nė nepastebės... Laikrodis irgi tiksi, skaičiuodamas minutes ir valandas, iš kurių susideda žmogaus gyvenimas. Šiandien vis dažniau nuvertinama gyvybė ir gyvenimo džiaugsmas. To moko pati valstybė. Ji nemyli savo vaikų, savo žmonių, kurie dėjo josios pamatus, bet šventai tiki, kad žmonės vis dar ją tebemyli...

Mano namuose yra Taikos vėliava. Tiesa, ji tik įrėmintoje nuotraukoje, kaip ir pats Taikos nešėjas Nikolajus Rerichas... Aš mielai ją kabinčiau tikrą, kartu su Lietuvos vėliava valstybinių, o gal ir šeimos švenčių metu, bet tai neišgelbės nei manęs, nei mano artimųjų, nei valstybės, jei koks nedorėlis sugalvos pikta. Būti Taikos nešėju – didelė atsakomybė ir tuo pačiu prievolė. Ir aš nė nežinau, kas tuo žmogumi šiandien galėtų būti...

Tapydamas, fotografuodamas, filmuodamas teroristus taikos nesukursi. Nei teatro scena, nei bažnyčios ar cerkvės bokštai nesulaikys susiprogramuoto akto. Laisva valia – minkšta valia. Jėgos kalba supranta tik jėgą. Šernai su savo afrikietišku maru išnaikino Lietuvos kiaules, Lietuvos valdžia su ES naikina ir karves, tuoj nebeliks žemdirbių, o su jais ir ekologiško maisto. Valgysim atvežtinius grūdus, pieną ir mėsą, prifarširuotus GMO ir mutuosimės. Patys tapsim minkšti ir išsipūtę, nebereikės ir minkštos jėgos – kultūros...

Kultūra šiandien transformuojasi į reiškinį, panašų į pavasarinį varlių kurkimą baloje, ko, beje, labiausiai bijojo ir maestro J. Miltinis. O jo vardo Panevėžio teatro 75-etis tą tik patvirtino. Šiaip jau televizoriaus beveik nežiūriu, bet tąkart masino tiesioginė LRT Kultūros laidos transliacija iš Panevėžio J. Miltinio teatro. Dievulėliau, koks kaimas pasirodė Panevėžys, o jau televizija, tai, maniau, kad Panevėžio regioninė taip dirba.... Jergutėliau. man buvo gėda dėl šitokio kultūrinio reiškinio, o maestro J. Miltinis, jei tik būtų galėjęs, matyt, būtų šmėkla ir pats pasirodęs... Tik kažin, ar ką tai būtų išgelbėję... Mūsų kraštiečio A. Šlepiko „Lietaus Dievas" pasirodė ne su tais ir ne toje vietoje...

Kultūra niekada nebuvo ir nebus vienalytė, bet atsigręžti į knygą, į literatūrą, kad atpažintum skirtingas kultūras – šiandien pats metas. Maža to, jei norite pačiupinėti, pajausti Lietuvą, važiuokite į Dubingius. Tas miestelis Molėtų pakrašty ir buvo vienas iš nedaugelio paskelbtas Taikos miesteliu. Čia pilna Lietuvos valstybę menančių slėpinių...

Palinkėkime vieni kitiems ramybės ir Taikos savyje...