Šiltas ir lietingas lapkritis pamažu užleidžia vietą šerkšnotam gruodžiui... Palengva rimsta teroristinių ir vietinių skerdynių atmintis... Krikščioniškasis pasaulis kaupiasi Adventui...

Molėtiškiai ruošiasi nemokamai kelionei į Naisius. Ir nesvarbu, kad vieniems nepatinka turtuolis Karbauskis, o kiti žavisi geradariu, mecenatu ir tautos blaivintoju Karbauskiu. Tarp važiuojančiųjų yra ir mažai tikinčių, jog tokiu metų laiku galima ką nors pamatyti mažame Žemaitijos miestelyje, bet pesimistines mintis jiems sklaido įsijungusi logika: jeigu veža, vadinasi gali ir turi ką parodyti... Juk pats gali ir neprisiruošti nuvažiuoti, o čia tave, lyg poną senjorą, nemokamai... O dar „Lietuvos rytas" suskubo pateikti informaciją „Krašto žinių" rubrikoje, jog Lietuvos gamta praturtėjo itin retais paukščiais, kuriuos pamatyti laisvėje prilygtų kone stebuklui. Ir visa tai – nuošaliame, anot korespondento G.Šiupario, Naisių (Šiaulių r.) kaimo vienkiemyje – į laisvę paleisti keturi didžiųjų apuokų jaunikliai.
Pagaunu save mąstant, jog Žemaitijos kraštas tebėra maldaknygė pagoniui, o gal ir visai Lietuvai... Ir tą mano mintijimą tarsi patvirtina laikraštis „Respublika", paviešindamas dienraščio „Šiaulių kraštas" dvidešimt penkmetį. Jo redaktorius Vladas Vertelis, atsakydamas į kolegos klausimą, kur slypi leidinio stiprybė, tikrai turi ką pasakyti. Dalį jo atsakymo pacituosiu. „ Mes, paribio žmonės, kasdien matome kintančios aplinkos ženklus: uždaromas kaimų mokyklas, tuštėjančius kaimus, be rimtesnės medicininės pagalbos paliktus rajonų centrus, nykstančius miestelius. Sukūrėme įtaigų "Šiaulių krašto" socialinį pasakojimą.
Žmonės, burdamiesi į bendruomenes, steigdami kaimų, mokyklų muziejus, leisdami knygas apie savo kraštą, įamžindami išnykusius kaimus ir vienkiemius, įprasmina savo aplinką. Grįžtama prie savo šaknų, tai suteikia vilties. Daug tomis temomis rašome. Tai didžiausias mūsų pozityvas. Tolerancija kitoms tautoms, kitoms kultūroms atsiranda iš pagarbos savo kraštui, savo kalbai, savo istorijai, savo tradicinėms vertybėms."
Sakysite, kad nieko naujo neišgirdote, nes viską darome ir mes, aukštaičiai?... Aš išgirdau. Ir tai verčia mąstyti apie vis didėjančią atskirtį tarp eilinio piliečio ir valstybinio politikieriaus, tarp pasėtų baimių, painiavos, nesusikalbėjimo, realybės, kurią suformavo didžiųjų mažuma...
Mėgstu paskaityti „Žalgirio priedą" laikraštyje „Respublika". Ten pažįstamos politikierių galvos gana įdomiai postringauja. Naudoju šį žodį, nes jei valstybėje nėra protingai sektinų permainų, vadinasi, tai tik tuščios kalbos, geriausiu atveju, padedančios rinkti naujus taškus politinei kovai tarp pretendentų. Stebiu vieną protingą kraštietį, Seimo narį, buvusį užsienio reikalų ministrą Povilą Gylį. (Diskusija vyksta apie artėjančią sausio pirmąją ir atskaitos startą priimti pabėgėlius Lietuvoje, ir ar tam Lietuvos žmonės pasirengę). P. Gylys kalba plačiai. „Lietuvoje per mažai šnekama apie etniškumą. Kadangi vyrauja individualistinė filosofija, mes kalbame apie individą, kuris yra protingas, siekdamas savo tikslų. O tautos mes jau nebeminime. Negi mums gėda? Tiesą pasakius, yra didelis nesusipratimas.
Yra dvi tautos sąvokos, t.y. pilietinė tauta ir etninė tauta. Titulinėje tautoje, Lietuvoje, lietuviai yra pagrindinė etninė grupė.
Prisimenu, buvome Sąjūdyje ir galvojome – atkursime savo šalį. Puoselėsime savo lietuvišką kalbą. Aišku, žmogiškai elgsimės su kitomis tautinėmis mažumomis. Manau, ir tos mažumos, mus tada, pamenate, parėmė. Bet jeigu pažiūri į ateitį, pradedi galvoti apie Raudonąją knygą. Naująją Raudonąją knygą." ... (Siūlyčiau paskaityti visų politikų mintis „Respublikos" priede „Žalgiris" Nr. 346.)
Esame nykstanti tauta... O kas dėl to kaltas? Per daug susižavėjome kitų tautų blizgučiais, nuvertinome savo spalvas... Ir kai šiandien vis dažniau išgirstu didesnių ir mažesnių politikų, bendrovių vadovų pasisakymus, kad nusprendę viena ar kita pakeisti, nes tai, esą, padaryta kitose šalyse, man norisi jiems duoti į liulį... Būti „beždžione" – proto nereikia...
Nusisukę nuo savų vertybių, iškėlę svetimas, mes atsisakome savo tapatybės. Nereikia nei teroristų, nei girtuoklių, mes gera valia prisitaikome prie lėtinės tautos savižudybės...
Ach, tiesa, vienas geriausių pasaulio mokslo žurnalų „Proceedings of the National Academy of Sciences" paskelbė straipsnį apie dvejus metus trukusį lietuvių, švedų ir šveicarų mokslininkų tyrimus. Kaip teigia ELTA, vieno iš straipsnio bendraautorių doc. dr. Tomo Venckūno, tyrimo rezultatai rodo, kad trumpas didžiausių pastangų fizinis krūvis – 6 serijos po 30 sekundžių važiavimo dviračiu – sukelia didesnius baltymų pokyčius raumenyse nei maratono bėgimas.
Aptingusiame pasaulyje sportas grįžta į madą, o gal ir į sveikatą...
Gyvendami su saiku, kaip gyveno mūsų protėviai, nepamirškime ir knygos. Lietuvos Prezidentė jau paskelbė Knygų Kalėdas...