Kazys Pakštas – geografas, keliautojas, visuomenės veikėjas... Utenos krašto aukštaitis, gimęs 1893 m. birželio 29 d. Užpalių valsčiuje, Alinaukoje.

Šįmet minimos 55-osios mirties metinės. Unikalusis šio krašto lietuvis keliautojas ilsisi JAV, Čikagoje, Šv. Kazimiero kapinėse.
Prisiminti šį žmogų galima visada, bet šiomis dienomis jo atmintį pabudino lietuvių kultūrinė – geografinė ekspedicija, išvykusi jo pėdomis į Centrinę Ameriką. O aš norėčiau pridurti, jog mes, lietuviai, galėtume kasmet prisiminti Kazį Pakštą ne tik Lietuvoje, bet ir Skandinavijoje, juk kasmet vyksta Šiaurės šalių bibliotekų savaitės renginiai. Šįmet josios tema apie draugystę. O Kazys Pakštas ir norėjo suartinti Baltijos ir Skandinavijos valstybes, ieškojo bendraminčių savo Baltoskandijos idėjai. Švedijos geografijos ir antropologijos draugija už geografo nuopelnus Baltijos ir Skandinavijos tautų supratimui, apdovanojo jį Andree medaliu, o Švedijos valstybė – Karaliaus Vazos ordinu.

Margi biografijos faktai

Šimtųjų Kazio Pakšto gimimo metinių proga „XXI amžius" paskelbė dr. Vlado Terlecko (jo kraštiečio ir tam tikra prasme kolegos) straipsnį apie žymųjį geografą ir neišgirstą pranašą. Jame sakoma, kad Kazio Pakšto tėvas Adomas buvo nenuorama parapijos keliautojas ir dar J. Tumo – Vaižganto krikšto tėvas, vertęsis dailidės amatu, su dviem žmonomis susilaukęs septyniolikos vaikų... Pasak V. Terlecko, K. Pakšto dvasiniam brendimui didelį poveikį turėjo vaikystėje girdėti tėvų ir kaimynų pokalbiai apie baudžiavos vergystę, 1863 metų sukilimą bei kruviną jo nuslopinimą ir lietuvių teisių suvaržymus, Kražių skerdynes."Visa tai pasiekė jaunojo K. Pakšto sielos gelmes. Todėl vos dvylikos metų "revoliucionierius" dalyvavo 1905 metų įvykiuose: platino spaudą, su kitais maištininkais sudaužė Užpalių monopolį ir kt.
Pirmąsias mokslo žinias K. Pakštas gavo dvejus metus lankydamas slaptą lietuvių mokyklą, vėliau – valdišką Užpalių mokyklą. Jis mokėsi pas įvairius "švedus" ir "Saulės" draugijos kursuose Kaune. 1912 metais, Peterburge išlaikęs šešių klasių egzaminus, įstojo į Kauno kunigų seminariją, kur pasižymėjo uoliu mokymusi, intelektualiu smalsumu. Tačiau 1913-aisiais jis nusivilko klieriko sutaną. (...)Trumpai padirbėjęs vaistinėse Jiezne, Birštone, S. Banaičio spaustuvėje, paragavęs ir sielininko duonos, 1914-aisiais iškeliavo laimės ieškoti į JAV. Atsidūrė gyvulių skerdyklų mieste Čikagoje. Duonai pelnėsi platindamas "Draugą", vėliau redaguodamas laikraštį "Tikyba ir dora", žavėjosi M. Yčo asmenybe, rengėsi tapti politiku, mokslams užsidirbdamas fermerių ūkiuose.
1915-aisiais K. Pakštas įstojo į Valparaiso universitetą, nes jame studijos kainavo pigiausiai, buvo sudaromos sąlygos užsidirbti. Todėl 1905-1925 metais tame universitete studijavo apie 1000 lietuvių. Vėliau jis perėjo į Fordhamo universiteto Sociologijos fakultetą, kurį baigė 1918 metais. Nesitenkindamas tuo, K.Pakštas įstojo į Friburgo universitetą, kur keturis semestrus studijavo ekonomiką, po to pasirinko geografiją. 1923 metais baigė šias studijas ir jam buvo suteiktas daktaro laipsnis (už darbą apie Lietuvos klimatą)."
Iš Šveicarijos K. Pakštas vėl nukeliavo į JAV ir ten redaktoriavo (1923-1925 m.) Bostone „Darbininko", Čikagoje „Draugo" redakcijose.
Tačiau Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto kviečiamas, 1925 metų rudenį K. Pakštas parvyko į Lietuvą dėstyti geografijos, ėjo docento pareigas. Apie 1927–1930 metus jis vadovavo Tarptautiniam bankui, priklausiusiam JAV lietuviams. Pasak Dr. V. Terlecko, prisimenant jo dinamiškumą, turėtus du aukštojo mokslo diplomus, tarp jų sociologijos (ekonomikos), bankininko profesijos išmėginimas neturėtų ko nors stebinti.
1931-aisiais jis perėjo į Gamtos–matematikos fakultetą, buvo išrinktas Geografijos katedros vedėju. Nuo tada atsidėjo geografijai. Mokslo interesais daug keliavo...

Geografas – keliautojas

Kazys Pakštas ir kelionės buvo neatsiejamas dalykas. Greičiausiai paveldėtas iš tėvo, bet ir būtinas, jo supratimu, pasirinktai profesijai. „Kelionė – geografų laboratorija. Kas iš jų nekeliauja, nestebi žemėvaizdžių ir žmonių, tas prasilenkia su savo mokslo dalyku". – rašė jis. „Dėstydamas geografiją Lietuvos ir Latvijos universitetuose, naudojausi kiekviena pasitaikančia proga keliauti ir savo akimis stebėti mūsų planetos gyvąją sceną. Mažesnių kelionių (iki trijų tūkstančių kilometrų) teko atlikti bent keliolika (...) Pirmoji kelionė atlikta 1925m. automobiliu skersai Š. Ameriką su sava palapine ir virtuve per girias, meškynus, negyvenamus tyrus ir stepes, per indėnų rezervatus ir aukštus Koldirjerus į Didžiojo okeano pakraščius ir Meksiką. Tai buvo didžiųjų įdomybių ir šiurpulingų momentų kelionė: nukeliauta apie 15000 kilometrų per 95 dienas. Antroji didelė kelionė - tai Brazilijon, užsukant ir Š. Afrikon, 1927m. Būdamas drauge su žmona Brazilijos svečiu, toje kelionėje pirmą kartą patyriau pietinių žmonių puikų vaišingumą ir pamačiau tropinių kraštų gyvenimą ir kultūrą. Per tris mėnesius nukeliavau apie 22000 km, daugiausia jūromis. – rašė K. Pakštas, prieš išvykdamas į didžiąją kelionę aplink Afriką, ketindamas įveikti 42800 km.
Iki 1933 m. jis buvo lankęsis beveik visose Europos šalyse. O pasak šveicaro Juozo Ereto monografijos „Kazys Pakštas: tautos šauklio odisėja" – jis nebuvo aplankęs tik arktinių sričių ir Australijos. Kiekvienas pastebėjimas, įvairūs duomenys, žinios, patirtos kelionių metu iš mokslo žinių ir kitų šalių keliautojų, įvairiausiu būdu pasiekdavo ir Lietuvos gyventoją. Dažniausiai tai būdavo arba gyvas K. Pakšto žodis, arba straipsnis spaudoje. Šiandien, dėka Baltoskandijos kelionių bibliotekos idėjos, mes turime galimybę pasimėgauti Kazio Pakšto knyga „Aplink Afriką", išleistą 2007 metais. Knygoje populiariu stiliumi pasakojama apie Afrikos žemyno egzotiką, jos šalių gyvenimo būdą, o pasak Silvestro Gaižiūno, knyga įdomi ne tik kaip Afrikos šalių kaleidoskopas, pamatytas lietuvių geografo ir keliautojo akimis, bet ir kaip mokslininko, turinčio misiją, dienoraštis. K. Pakštas atokiausiuose Afrikos kampeliuose ieškojo lietuvių pėdsakų, pats nemažai pasakojo apie savo tėvynę, o jo knyga gali būti laikoma ir kelionių beletristikos šedevru, kurio stiliaus vaizdingumas nenustoja žavesio ir praėjus aštuoniems dešimtmečiams nuo autoriaus kelionės ir pirmojo jos išleidimo. Geografas ir keliautojas K. Pakštas buvo pirmasis lietuvis, anot prof. V. Pšibilskio, atlikęs tokią ilgą ir sudėtingą kelionę, trukusią gerą pusmetį, kur „profesorius sukorė per 42 000 kilometrų, t.y. truputį daugiau negu aplink Žemę"...

Iš K. Pakšto knygos „Aplink Afriką" – Zambezi krioklių grožis

(...) kas iš tų žodžių? Nei vienas jų, nei visi drauge nepareikš viso nusistebėjimo ir jausmų galin- gumo, kuriuos sukelia šis nuostabus Dievulio gamtos kūrinys. Lūpos, liežuvis tarė galingus žodžius, o giliai alsuojanti krūtinė teikė žodžių garsams dejuojamą, maldingą, nužemintą intonaciją. Braidžiojau migloje mirkstančioje tamsioje girioje, vandens ošimo apkurtintas, dejuodamas, kaip sužeistas riteris, nors nieko neskaudėjo, o tik gera, gera... Daug gražių dalykų yra sukūrusi žmogaus dvasia pasauly. Bet kas tie visi kūriniai prieš tą didingą, nepakartojamą, neatvaizduojamą Dieulio kūrinį, kurį sukūrė Dievo minties užsuktas gamtos laikrodis! Nesu poetus nei rašytojas, neturiu pakankamai turtingo žodžių sandėlio, kad bandyčiau jais piešti ar atvaizduoti šį dievišką kūrinį, kurs grožio, maldos ir pietizmo sparnais perkelia mano sielą į iki šiol nepajustas erdves ir nesuprastas dimensijas. Kas yra šis nuostabus kūrinys? Man rodosi, kad tai bus besielės gamtos amžinasis himnas Aukščiausiajam Visatos Kūrėjui, begaliniam beribio grožio šaltiniui. Nei muzika, nei paveikslai, nei poezija ar drama nesupurtė taip giliai mano sielos, kaip Zambezi krioklių didingumas šėlstamai augančioje tropikų augalijoj. Visa mano dvasinė struktūra buvo išvartaliota, jos sąsparos atpalaiduotos ir naujai perdėtos. Dvasiškai įelektrintoje sieloje buvo jaučiama daug aiškiau negu bet kada, kaip artinasi, ir glaudžiai jungiasi estetinis ir etinis pasauliai. (...)

Mokslininkas ir visuomenės veikėjas

Dirbdamas Lietuvos ir Latvijos universitetuose, jis buvo atsidėjęs geografijai. Pasak dr. Vlado Terlecko, K. Pakštas intensyviai dirbo mokslinį darbą:"nustatė Lietuvos klimatines juostas, pradėjo sistemingus ežerų tyrimus. Vėliau K. Pakštas nuo fizinės geografijos pasuko į politinę geografiją, o emigracijoje susidomėjo istorine geografija. Profesorius vieną po kitos publikavo monografijas, studijas: "Baltijos respublikų politinė geografija" (ją išvertė ir išleido latviai bei lenkai), "Angolos klimatas", "Baltijos jūra", "Aplink Afriką", "Abisinija", "Afrikos regioninė geografija", "Lietuvos ribų problema" ir kt.
Taip pat nepamirštinos geografo kartu su P.Karveliu ir kt. pastangos (1931 m.) įkurti Lietuvos katalikų universitetą. K. Pakštas buvo šio universiteto steigimo komiteto nariu, rengė mokymo planus, projektavo struktūrą. Deja, dėl valdžios kliūčių 1932 metais planuotas universiteto atidarymas neįvyko.
K. Pakštas išgarsėjo kaip naujų, originalių idėjų ir sumanymų autorius. Pagrindinė jo idėja – Lietuvos gelbėjimas dinamiška kultūrine veikla. Suvokdamas Lietuvos geopolitinės padėties pavojingumą, jau 1928 metais (per pirmąjį Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio jubiliejų) K. Pakštas paleido žaibą – "Ar mūsų Nepriklausomybė nebus tik kelių dešimtmečių meteoras?" Todėl iškėlė būtinumą susirūpinti kultūrinio tautos gyvenimo plėtra, pasirengimu eventualiems tautos gyvastingumo pavojams. Jis vadovavosi prielaida: kuo tauta kultūringesnė, tuo jai mažesnis pavojus būti pavergtai ar net sunaikintai. Jis iškėlė pašaipiai vertintą ir vertinamą "atsarginės Lietuvos" idėją, t.y. planingai kolonizuoti Angolą (vėliau Hondūrą). Tiesa, ši jo idėja rado atgarsį tarp Pirmojo pasaulinio lietuvių kongreso dalyvių. Kongresas net priėmė specialią rezoliuciją, kurioje buvo siūloma neatidėliotinai pradėti tinkamos vietos nedidelei lietuvių kolonijai paiešką ir tyrimą. Tik teorinio valdžios viršūnių pritarimo susilaukė K. Pakšto raginimas 1939 metais rengtis Lietuvos okupacijai, perkeliant į užsienį aukso valiutos atsargas, meno, bibliotekų vertybes ir kt. Nelaimės pranašas buvo siuntinėjamas nuo Ainošiaus pas Kaipošių (...) Nepakankamai valdžios viršūnės įsiklausė ir į K. Pakšto dar 1922 metais iškeltą Lietuvos sujūrinimo šūkį: „Veidu į jūrą!" Jis siekė pakeisti tradicinį mūsų tautos orientavimąsi į Rytus, siūlė kurti prekybos laivyną, tikėjo Baltijos pajūrio, kaip būsimo civilizacijos centro, ateitimi. Tiesa, jo siūlymas Lietuvos sostinę perkelti į Klaipėdą buvo itin rizikingas.
1939 metais K. Pakštas grįžo į JAV, Kalifornijos universitete dėstė Vidurio Europos politinę geografiją. 1941 metais Čikagoje įkūrė Lietuvių kultūros institutą ir iki 1943-iųjų vidurio jam vadovavo. Vėliau jis dėstytojavo įvairiose JAV mokyklose, 1954-1957 metais dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone, dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose moksliniuose ir politiniuose kongresuose, daug rašė į lietuvišką spaudą.
K. Pakšto gyvenime svarbią vietą užėmė jį nuo vaikystės dominusi visuomeninė bei kultūrinė veikla. Jaunystėje jis įstojo į slaptą ateitininkų kuopą, atvykęs į JAV organizavo vyčius, įsteigė lituanistikos kursus, buvo jų vedėjas.
1916–1918 metais dirbo Tautos fondo generaliniu sekretoriumi, juo būdamas, prakalbomis, straipsniais daug prisidėjo renkant aukas Lietuvos reikalams. Grįžęs į Lietuvą buvo išrinktas Lietuvos krikščionių demokratų partijos Kauno skyriaus pirmininku, 1926–1930 metais įėjo į jos CK, 1930–1940-aisiais buvo Ateitininkų federacijos vyriausiasis vadas. 1926 metais išrinktas Lietuvos katalikų mokslo akademijos nariu. 1934 metais jis suorganizavo Lietuvos geografų draugiją ir iki 1940-ųjų buvo jos pirmininkas. 1933–1939 metais K. Pakštas vadovavo Lietuvių-švedų draugijai, 1934–1939-aisiais buvo Lietuvių-amerikiečių draugijos vicepirmininkas, priklausė Lietuvių-prancūzų bei Lietuvių-šveicarų draugijoms. Pasižymėjo ir kaip vienas aktyviausių įvairių visuomeninių organizacijų steigėjų, dalyvavo steigiant Politinį klubą, Lietuvos vakarų sąjungą, Lietuvos katalikų universiteto steigimo komitetą, "Romuvos" draugiją ir kt. Ne vienai jų K. Pakštas vadovavo. Antai jis buvo Lietuvos vakarų sąjungos centro vykdomojo komiteto pirmininkas, Lietuvos katalikų universiteto steigimo komiteto vicepirmininkas, "Romuvos" draugijos valdybos narys. Priklausė Kauno Rotary klubui. Svarbią misiją atliko K. Pakšto vadovaujama Lietuvos vakarų sąjunga. Ji rūpinosi Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žmonių kultūrinių ryšių stiprinimu, lietuvių jūrinių tradicijų puoselėjimu (organizavo poezijos apie Lietuvos vakarus, jūrą konkursus), Klaipėdos krašto išvadavimo minėjimais.
1951-aisiais jis įkūrė Centrinės Europos federalinį klubą, iki 1955 metų jam pirmininkavo, 1950-aisiais išrinktas Centrinės Europos krikščionių demokratų unijos vicepirmininku ir juo buvo iki 1959 metų. K. Pakštas 1950–1957 metais įėjo į Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos CK. Kaip rašo J.Brazaitis, jis po karo buvo didelis pesimistas dėl greitos egzilio pabaigos, t.y. Lietuvos išlaisvėjimo, mokė netikėti didžiosiomis valstybėmis, o patiems virsti didele jėga. Tuo tikslu vietoje siūlymo 1934 metais surengti Baltoskandijos konferenciją iškėlė Vidurio Europos valstybių federacijos idėją."
Taigi K. Pakštas buvo ne tik profesionaliosios geografijos pradininkas Lietuvoje, bet ir mokėjo nustebinti pasaulį savo idėjomis.

Kuo tikėjo K. Pakštas?

Iš esmės į tai atsakė savo straipsnyje prof. V. Terleckas, kurio mintis ir citavau, pristatydama K Pakšto mokslinę ir visuomeninę veiklą. Tačiau man įstrigo ir J. Ereto mintis, pasakyta apie K. Pakštą - klieriką :"nors klierikas buvo susižavėjęs Kristaus idėja, tačiau nelabai aukštai vertino Bažnyčios institucijas su hierarchiniais laipsniais ir titulais, dvasią varžė administracija, jautėsi suspaustas. Tačiau visam gyvenimui liko aktyvusis krikščionis."
Grįždamas iš Afrikos į Lietuvą, jis buvo užsukęs ir į Jeruzalę, lankėsi švenčiausiose jos vietose ir įdomiai aprašė tiek kraštovaizdį, tiek istoriją, tiek pojūčius.

Iš K. Pakšto knygos „Aplink Afriką" – Ir tu, Betliejau...

„Atėjo Kūčių diena, kurios poezijai, linksmybei ir šventumui neprilygsta jokia kita diena. Ją švenčia beveik visas pasaulis, net tie, kurie tariasi netikį jokiomis šventenybėmis.
Ne Trijų karalių, ne beduinų karavanu, bet paprastu automobiliu drauge su keliais arabais Kūčių rytmetį persikeliu į Betliejų, kad per visą dieną galima būtų išvaikščioti jo meilias apylinkes, įbrėžti atmintin jo siaurutes gatveles, jo kalnuotus žemėvaizdžius ir piemenėlių lauką. (...) Išdirbtose terasose dažniausiai pamatysi palšos spalvos alyvų medžių, kurie taip gerai yra susigyvenę su vietine aplinka ir neardo spalvų monotonijos. Kur ne kur arabo akmeninė trobelė, prie pašlaitės prisigūžusi, ir savo spalva, net forma, su pakriauše vienumon ir vienybėn sutapusi. Skurdus tai kraštas... Bet ne šios žemės Karaliui gimti jis daug labiau dera negu derlingi Ukrainos juodžemiai, Vestfalijos anglių rajonas ar Mississippi slėniai. Savo veidu ir širdimi šitas kraštas aiškiai kalba ne apie šios žemės gėrybes, nors jo žmonės ir labai skatikėlius gaudytų. Nors ir gamta skurdi, ir spalvos monotoniškos, vis dėlto čia labai jaučiama kažkoks savotiškumas, nepaprastas jaukumas, pilnas misticizmo, verčiąs nesiskubinti, sustoti, mąstyti, kontempliuoti. Didžiojo Meilės Mokytojo asmenybė ir atsiminimai yra persunkę šį kraštą meile ir saldybe ir ši žemė dabar tarsi jau nebe vien medžiaga... Ji dvelkia didžia dvasia, kurios nepajėgia perrėkti nei gidai, nei pirkliai, negali paskandinti nei automobilių tvanas, net radijo bangos... Maža, bet didžios praeities žemelė... Ir menkas, nepilnas, nenormalus tas žmogus, kuris šiame žemėvaizdy mato tiktai uolą, tiktai medžiagą..."

Įvertinimas

K.Pakštas buvo apdovanotas švedų Andree medaliu, Švedijos karaliaus Vazos ir Latvijos Trijų žvaigždžių ordinais. Neįvertino jo, regis, tik Lietuvos valdžia... Čia, matyt, kaip niekam kitam tinka posakis: savam krašte pranašu nebūsi... Daugelis jo „pranašysčių" išsipildė su kaupu, nors man labiau norėtųsi jas vadinti įžvalgomis arba pasaulį pažinusio žmogaus išvadomis, politiko numatytais žingsniais į tolimą ateitį...
Ir vis dėlto lietuviai jį prisiminė. Kitos kartos aukštaitis, iš Molėtų kilęs Marius Ivaškevičius, sugalvojo „prikelti" Kazio Pakšto asmenybę ir jo, regis, iš pirmo žvilgsnio utopinę idėją, perkelti lietuvius į Afriką... Taip gimė „Madagaskaras". 2005 m. Baltijos šiuolaikinės dramos festivalyje Rygoje Mažojo teatro spektaklis „Madagaskaras"(rež. Rimas Tuminas) pelnė aukščiausią apdovanojimą. Tais pačiais metais spektaklis „Madagaskaras" tapo Lenkijos tarptautinio festivalio „Kontakt" favoritu, pelnęs antrąją premiją. Pasak „Lietuvos ryto" korespondentės Rūtos Oginskaitės, „ kritikai domėjosi „Madagaskaro" prototipų biografijomis ir pavydėjo Lietuvai dramaturgo, kuris, „sugeba iš šalies pažiūrėti į savo nacijos trūkumus ir iš jų pasijuokti."
Profesorius iš Vokietijos Heinzas Kneipas įsitikinęs, kad, „Madagaskaras" įrodo, jog lietuvių tauta jau subrendusi, nes ji apmąsto save."
Ar gi ne to, tik kitais būdais, siekė ir pats K. Pakštas?...