Turbūt yra žmonių, kurie neturi tikėjimo vien todėl, kad niekada nematė Dievo, bet nieks nežino, jei būtų galimybė jį pamatyti, jie įtikėtų ar išprotėtų...

Panašiai ir su Planetos išsaugojimu. Mes žinome, kas būtų, jei smarkiai pasikeistų klimatas, ir žinome, ko neturėtume daryti, bet lygiai taip pat žinome, jog kol realiai tai mūsų nepalies, tol tik mažuma planetos gyventojų suvoks tą grėsmę ir bandys kovoti patys bei aiškinti kitiems... Tai tarsi Mažojo Princo misija, kurią kiekvienas nešiojamės širdy. Tačiau norint kuo nors įtikėti – būtinas skaidrumas. Kad ir kiek būtų Žaliųjų organizacijų ar jiems prijaučiančiųjų – reikia turėti vidinės drąsos ir žinių, kaip saugiai utilizuoti kenksmingas medžiagas, kaip surinkti tai, ką būtų galima prikelti kitam gyvenimui ir kaip tai atvirai parodyti visuomenei... Atrodo, jog būti Žemės valytojais šiandien yra pati svarbiausia profesija.
Taip jau sutapo, kad per tiesioginę internetinę transliaciją iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mažosios studijos, kur buvo kalbama apie Lietuvos bibliotekose vykdomą aplinkosauginį projektą, Molėtų viešosios bibliotekos Informacijos skyriuje radosi vienas atsakingas skaitytojas, kuris dar atsakingiau pareiškė, jog neapsikrauna nereikalingais daiktais ir neturi rūšiavimo problemų... Mažiau atsakingi skaitytojai – bibliotekininkai, kartu su respublikos bibliotekininkais ir Mantu Varaška bei Algimanta Žukauskiene, mąstė, ar teisingai rūšiuoja atliekas, ir kas bus toliau... Beklausydama pono Manto minties apie pridėtinę vertę, išgirdau Elektros ir elektroninės įrangos bei baterijų surinkimą organizuojančios Elektronikos platintojų asociacijos vadovą, kuriam labai svarbu arba privalu surinkti kuo daugiau baterijų ir telefonų, dar televizorių, šaldytuvų, kompiuterių ir kitokių burbiančių ir sveriančių dalykėlių, o meilė gamtai ir supančiai aplinkai – tik priedas... Tikrai nenoriu nieko įžeisti ar kaip kitaip nusidėti, bet jeigu projektas apie atsakomybę, mąstymą, rūšiavimą ir gyvavimą, tai būtent viso šito ir pasigendu. Ir ne tik šiame projekte, galima sakyti, daug kur... Kodėl aš turiu būti atsakingas skaitytojas ar mažų mažiausiai sąmoningas šalies pilietis ir nešti tas kenksmingas atliekas į biblioteką, jei man arčiau bet kuris prekybos centras? Arba kodėl aš turėčiau įdėti vaikui jas į kuprinę, kad šis atsikratytų jų mokykloje? Ach, tiesa, vis pamirštu, kad čia taip moko atsiminti, jog tų atliekų nereikia kaupti ir jei jau nebetinka baterija žaislui ar kompiuterio pelei, geriau jau išmesti, nei panaudoti sieniniam laikrodžiui... Ir ką dabar čia bepadarysi su ta mano galva, kad vis dar galvojasi... Na, nereiktų jokių tokių žaismingų projektų – žaidimų nei bibliotekose, nei mokyklose, nei darželiuose, jei būtų seniai pagalvota ne tik gamintojų ir prekiautojų apie pridėtines vertes, bet apie paprasčiausius mainus žmonėms. Kol atsirastų toks įprotis arba įteisinimas, galima būtų pavadinti ir akcija: pakeisk nauju! Juk žmogus, nekalbant jau apie verslininkus, jei ne gobšuolis, tai bent jau linkęs turėti... Reiks ar nereiks, bet tai, kas valgyt neprašo, tai ir reikalinga... Ar labai nukentėtų koks prekybos centras, jei vartotojas už dvi pakuotes išeikvotų baterijų gautų vieną naują pakuotę? Iškart atsirastų, kaip dabar madinga sakyti, motyvacija, ir senam, ir jaunam...
Kadangi šis projektas, anot A. Žukauskienės, amžinas projektas, tai turime laiko pagalvoti visi, ir ne tik apie baterijas ir telefonus... Gal net ne tik apie save, ne tik apie Lietuvą, bet, apskritai, , kaip būti drausmingiems šitame pasaulyje...

Alvydo BALANDOS nuotrauka