IR SU UPINIU, IR SU MARIJA...

Savaitraštyje nepamirštantiems ateities „Žaliasis pasaulis"(2015, Nr. 29) prof. Liberto Klimkos straipsnyje „Šaltiniai: teka, srūva, alma, teška..." rašoma apie vandenų, ypač tekančiųjų, sudvasinimą baltų religijoje. „... XV a. Janas Dlugošas, karalaičių mokytojas, aprašydamas Prūsijos senovę, sako: „Saulę, mėnulį, žvaigždes, gyvulius, paukščius, ugnį bei kitus padarus jie laikė dievais, o kai kuriuos miškus, ežerus ir vandenis manė esant šventais ir neleido juose nei žvejoti, nei medžioti." (...) Rašytiniuose šaltiniuose esama užuominų ir apie dievą Upinį. Religinės praktikos labai stipriai įsikerta tautos atmintyje: jos gali tarpti net ir pasikeitus ideologijai. Būtent taip Lietuvoje iki mūsų dienų išliko daug ikikrikščioniškojo laiko pasaulėžiūros dalykų, virtusių liaudiškais tikėjimais ir papročiais.
Šiandien daugelyje Lietuvos vietovių galima rasti trykštančių šaltinių, kurių vandeniui žmonės priskiria gydomąsias, o kartais - net mistines galias. Pagarsėja tokios vietos apsireiškimais, regėjimais, stebuklingais pasveikimais. Tada prie šaltinėlių statomi kryžiai, koplytėlės. (...)
Įvairių negalių žmonės atsikrato pabuvoję Saldutiškio šventvietėje (Molėtų rajone)." Čia, manyčiau, turėta omeny Skudutiškio apylinkėse apsireiškimo vieta, nes Saldutiškis jau priklauso Utenos rajonui, be to, negirdėjau, kad ten kas nors kam nors būtų apsireiškę... Manykime, kad tai korektūros klaida, nes toliau jau galima sutikti su profesoriumi – ten upeliukas alma giliame ir vešliame slėnyje. „Ant jo krantų, prie pat vandens, dunkso tarp kitų du dideli akmenys, paženklinti kryžiais. Bet tai ne žmogaus rankų darbas – juos gyslomis išvagojo geologinė praeitis. Tokia ramybė, toks gerumas apima atsisėdus prie ūksmingojo upelio..."
LIETUVA BUS ŽALIA. Žurnalas „Miškai" (2015, rugsėjis) pasakoja apie molėtiškio Stasio Stonkaus ir jo žmonos Birutės sėkmingą miško priežiūros patirtį. (Vilmos Kasperavičienės straipsnis „Turės ką palikti vaikaičiams"). Mat, 2014 m., po metų pertraukos, jis antrą kartą dalyvavo „Pavyzdingai tvarkomos privačios miško valdos" konkurse ir vėl tapo Utenos apskrities nugalėtoju. Miško savininkas 2017 m. tikisi tapti nugalėtoju ne tik apskrityje... „Darbštaus, pavyzdingai savo valdas prižiūrinčio molėtiškio nuomone, palyginti su sovietmečiu, Lietuvoje miškų būklė pastebimai pagerėjusi. „Yra nemažai verkiančių, kad daug miškų iškertama. Tačiau, pagal reikalavimus, ten, kur iškertame – atsodiname." – jis nė neabejoja, kad Lietuva išliks žalia, miškinga šalimi."
Kad taip jo mintis kiekvienam kirtėjui...
AR DAR VASARA? Žurnalas „Šeimininkė" (2015) samprotauja apie klimato kaitą (Violetos Gustaitytės parengta aktuali tema „Klimato kaita: į rugsėjį įžengusi vasara"). Anot jos, prasidėjęs kalendorinis ruduo iš tiesų tebėra užsitęsusi, į rugsėjį įžengusi vasara. Tą patvirtina ir klimatologas Dr. Donatas Valiukas. „Nors jau rugsėjis, bet ruduo dar neatėjo. Vasara peržengė kalendorines ribas į rugsėjį ir šiek tiek užsitęs. Vasara baigiasi, kai vidutinė oro temperatūra būna žemesnė nei 15 laipsnių, tik tada prasideda ruduo. O jis tęsis, kol temperatūra iš teigiamos taps neigiama: kai perkops per nulį, prasidės žiema." Kraštietis ornitologas Vytautas Jusys jau kelintus metus iš eilės tvirtina, jog Lietuvoje žiemoti lieka vis daugiau paukščių. Pasak jo, iki rugsėjo vidurio į šiltuosius kraštus turėtų išskristi „devynbalsės, nendrinukės, pečialindos, kregždės, kiti paukščiai. Nuo rugsėjo vidurio iškeliaus didžiosios ir mėlynosios zylės, kikiliai ir dar daugybė kitų sparnuočių. Būriai jų skris ir spalio mėnesį."
NELEGALI KASYBA. Kaip skelbia jau minėtas „Žaliasis pasaulis" (2015, Nr. 29), šalyje – arti 3000 nelegalia kasyba pažeistų teritorijų. Pasak kraštiečio Jono Satkūno, LGT direktoriaus, „įvertinus visas nustatytas pažeistas teritorijas, už žemės gelmių sekinimą bus skirtos sankcijos pagal pažeidimų mastą. Pažeistos teritorijos buvo žvalgomos nepilotuojamais lėktuvais - robotais, o gauti pradiniai duomenys apdoroti specialia programine įranga." Daugiausia pažeistų kasiniais vietų ir mažųjų karjerų nustatyta Šiaulių apskrityje – 543, Vilniaus – 466, Kauno – 409, Utenos – 247...
GRĖSMĖ. Žurnale „Veidas" (2015 08 14) rubrikoje „Savaitės interviu" Arūnas Brazauskas kalbina kraštietį Algimantą Čekuolį. Interviu – spalvingas, kaip ir A. Čekuolio gyvenimas, todėl jį įdomu skaityti... (Algimantas Čekuolis: „Gerai gyventi – dar ne viskas"). O baigiasi jis klausimu apie karo grėsmę. „Ar žmonija gali išvengti karo? Daug šnekama apie islamo grėsmę. Bet žmonės kovėsi visur ir visada. Krikščionys žiauriai kariavo tarpusavy – taip pat ir dėl religinių motyvų. Prisiminkime kryžiaus žygius. Jeruzalėje kraujas tekėjo iki kulkšnių. Tačiau per vieną iš kryžiaus žygių kryžeiviai nusiaubė Konstantinopolį, kuris Stambulu tapo vėliau. Krikščionybė buvo tų karų pretekstas, įrankis, o ne tikroji priežastis. Realesnis motyvas, interesas buvo įsitvirtinti sausumos kelyje į Indiją. (...) Vis dėlto, jeigu apžvelgsime didžiausias visų laikų teroristines grupuotes, tai buvo baltųjų žmonių organizacijos – pradedant XIX ir XX a. Balkanų teroristais, baigiant airiais. Rusų teroristai, žudę caro valdininkus – pirmosiose gretose. Rusija – valstybė, kurioje pati valdžia taiko terorą prieš savo piliečius. (...) O dėl žmogaus prigimties neturėkime iliuzijų - sutampa 98 proc. žmonių ir didžiųjų žmogbeždžionių genų. Afrikoje esu matęs, kaip du šimpanzių patinai į gabalus suplėšė trečią – patelėms kažkodėl garsiai spiegiant."...
SKAITYKIME KRAŠTIEČIŲ KNYGAS. Žurnalas „Stilius" (2015 09 08) pasakoja apie Palangos merą Šarūną Vaitkų ir jo žmoną Vilmą (Daivos Kaikarytės straipsnis „Palangos meras meilę sutiko nusisukęs sprandą"). „Mano pirmos kadencijos pradžioje teko priimti tuometį Slovakijos prezidentą Ivaną Gašparovičių su žmona Silvija. – prisimena Š. Vaitkus. – Mums su Vilma buvo tikras išbandymas, juk reikia žinoti visokių protokolinių subtilybių! Nupirkau protokolo žinovo Armino Lydekos knygą ir kaip kokie studentai sukišę nosis su žmona iki išnaktų ją perskaitėme.
Ir gerai, nes tikrai buvo dalykų, kurių nežinojome. Pavyzdžiui, kad gėles prezidento žmonai turiu įteikti ne aš, o mano antroji pusė."...
VOKIŠKAI. Jei kas dar neperskaitė kito kraštiečio knygos „Mano vardas – Marytė", tai gali paskaityti ne tik lietuviškai, bet ir vokiečių kalba. Žurnalas „Literatūra ir menas" ( 2015 rugsėjo 11 d.) kukliai užsimena jog Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė" pristatomas Vokietijoje. „Šįkart literatūrinėse kavinėse ir namuose bus kalbama ne tik apie literatūrą ir lietuviškus tekstus, bet ir apie bendrą skausmingą Lietuvos ir Vokietijos praeitį".